• Šiandien yra: Pirmadienis, gruodžio 5, 2016

Abiturientai laiko baigiamąjį istorijos egzaminą: ar pakanka žinoti tik faktus?

Moksleiviai, nuotr. FreepikMoksleiviai, nuotr. Freepik

Šiandien abiturientai laiko baigiamąjį istorijos egzaminą, be kurio negalėtų įsivaizduoti ateities ne tik istorikai, bet ir būsimieji politikai, žurnalistai, filosofai. Kaip kinta istorijos mokslo sąvoka, kas mokiniams sunkiausiai sekasi ir ar istorija išties reikalinga tik humanitarams? Apie tai pasakoja leidyklos „Šviesa“ vadovė Daiva Bartninkienė, istorijos vadovėlių autorius, Istorijos didaktikos centro vedėjas, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytojas prof. Benediktas Šetkus ir istorijos mokytoja, mokymo priemonių bendraautorė, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Sonata Džiavečkaitė.

Nuo datų prie kritinio mąstymo

„Istorijos ir politologijos žinios bei gebėjimas jas kritiškai vertinti yra viena svarbiausių bendrojo išsilavinimo atramų – pagal tai atpažinsi kultūringą ir inteligentišką žmogų, nesvarbu, kokia jo specialybė ir amžius. Dalis šiandien egzaminą laikančių abiturientų gilins šias žinias universitete ir sieks naujų praeities atradimų, tačiau svarbu suvokti, kad visi šios kartos dvyliktokai jau yra savo epochos istorijos kūrėjai. O tai labai stipri karta, gyvenanti pokyčių laikotarpiu, ir ne tik jų egzamino rezultatai, bet ir akiračio platumas lems, kokią istoriją jie sukurs“, – vertina D. Bartninkienė, leidyklos „Šviesa“ vadovė.

Pasak prof. B. Šetkaus, keičiasi ne tik kartos, bet ir šių laikų visuomenės požiūris į istoriją, jos mokymą. Nuo „nuogų“ datų mokymosi pereinama prie žinių taikymo ir kritinio mąstymo.

„Esama skirtingų nuomonių apie tai, kiek mokiniai turi žinoti istorijos faktų – datų, sąvokų, asmenybių ir pan. Vadinamųjų „nuogų“ datų žinojimo nepakanka istorinei raidai suvokti, bet jos taip pat reikalingos. Vakarų pasaulyje pagrindinis dėmesys yra sutelktas į tai, kad mokiniai suvoktų įvykių ir socialinių, ekonominių pokyčių priežastis bei pasekmes. Pavyzdžiui, svarbiau žinoti ne tai, kelintais metais prasidėjo Šaltasis karas, o kodėl ir kokias pasekmes jis turėjo to meto valstybėms bei žmonių gyvenimui. Mokoma įsijausti į kitų socialinių grupių padėtį ir vertinti praeities įvykius iš jų perspektyvos“, – teigia prof. B. Šetkus.

Istorijos mokytoja S. Džiavečkaitė priduria, kad istorinis mąstymas nėra įgimtas, tam reikia daug praktikos ir nusiteikimo.

„Mokiniams sudėtingiausia istorijos dalis, kaip jie sako, ir yra darbas su šaltiniais. Ši problema iškyla todėl, kad istorijos dalyko (ir egzamino) programos labai plačios, taigi daugiausia dėmesio skiriama teorijai išmokti ir lieka nepakankamai laiko teorinėms žinioms pritaikyti – šaltinių, žemėlapių ar iliustracijų analizei. Man atrodo, kad aukštus istorijos egzamino balus gauna tie mokiniai, kurių mokytojai per pamokas ne vienus metus nuosekliai dirbo tyrinėdami šaltinius ir išmokė savo mokinius kritiškai mąstyti bei taikyti įgytas žinias“, – teigia S. Džiavečkaitė.

Svarbu mokėti taikyti žinias

Pasak S. Džiavečkaitės, senoji egzaminų forma nė iš tolo neprimena dabartinės. Kad sėkmingai išlaikytum egzaminą, anksčiau pakakdavo mintinai išmokti tam tikrą skaičių „bilietų“, o dabar viskas kiek sudėtingiau.

„Manau, daugelis vyresniosios kartos žmonių vargu ar išlaikytų dabartinį istorijos egzaminą, bet ne todėl, kad istorija, kurios jie mokėsi, buvo ideologizuota, perkrauta faktų. Svarbu tai, kad šiuolaikiniams mokiniams reikia ne tik turėti pakankamą teorinių istorijos žinių bagažą, bet ir gebėti jas taikyti. Taigi mokytojui tenka nelengvas uždavinys – išmokyti mokinį įgytas žinias taikyti analizuojant ir vertinant tekstinius šaltinius, iliustracijas, nagrinėjant žemėlapius“, – kalba S. Džiavečkaitė.

Pasak pedagogės, istorijos egzamino programoje numatyta, kad 40 proc. užduočių yra skirtos žinioms patikrinti, 40 proc. – joms taikyti ir 20 proc. – aukštesniesiems gebėjimams įvertinti. Vadinasi, norint atlikti 60 proc. užduočių, mokiniui reikia ne tik žinių, bet ir kritinio mąstymo, padedančio analizuoti įvairius informacijos šaltinius.

Istorija – ne tik humanitarams

Anot LEU dėstytojo prof. B. Šetkaus, būtų sunku įsivaizduoti tarptautinių santykių specialistą, žurnalistą, kalbininką, turizmo vadybininką, menotyrininką ir daugelį kitų profesijų atstovų, neišmanančių istorijos. Istorikas priduria, kad ši mums visiems svarbi sritis reikalinga ne tik ieškant darbo, dirbant ar mokantis, bet ir leidžiant laisvalaikį.

„Apie istorijos naudą byloja paprastas klausimas. Apie ką dažniausiai vyksta užstalės diskusijos – apie periodinę (cheminių) elementų lentelę, Niutono dėsnius, nosinių balsių rašybą (atsiprašau chemikų, fizikų ir kalbininkų) ar apie A. Smetoną, pokario rezistenciją, sovietmetį, KGB, Lietuvos sąjūdį, emigraciją, islamą ir jo išpažinėjus?“ – klausia prof. B. Šetkus.

Pasak istorijos mokytojos S. Džiavečkaitės, istorija taip pat formuoja žmogiškąsias vertybes, kurios leidžia geriau adaptuotis aplinkoje ir užsitikrinti sėkmingesnę ateitį.

„Mokydamiesi istorijos, įgyjame įvairių gebėjimų, kurie gali praversti ir gyvenime, ir studijuojant įvairias specialybes, pavyzdžiui, išmokstame kritiškai mąstyti, analizuoti ir vertinti informaciją. Kita vertus, istorija, kaip ir daugelis humanitarinių mokslų, turi išskirtinę savybę padėti kiekvienos specialybės žmogui susiformuoti aiškias bendražmogiškas ir pilietines vertybes“, – teigia S. Džiavečkaitė.

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>