• Šiandien yra: Ketvirtadienis, gruodžio 8, 2016

Benediktas Vanagas: visiškai nesvarbu, ką gyvenime darai, svarbu, kad tam turėtum aistrą

Benediktas Vanagas nuotr. Jurga AnusauskienėBenediktas Vanagas nuotr. Jurga Anusauskienė

Kokiu didžiausiu greičiu yra skriejęs lenktynininko Benedikto Vanago automobilis, kodėl visgi austosportas nėra tikrasis jo gyvenimo kelias ir, ar turi Benediktas Vanagas baimių – atvirame pokalbyje autosporto lenktyninkas ne tik apie Dakaro užkulisius, bet ir pomėgius bei ryžtą.

Su kiekvienais metais Dakaras tampa vis populiaresnis. Didesnis žiniasklaidos dėmesys, augantis dalyvių skaičius. Benediktai, jūsų akimis, su kuo tai susiję? Juk dar prieš ketvertą ar penketą metų apie Dakarą nebuvo tiek daug kalbama, tiesa?

Dakaras yra sudėtingiausios lenktynės planetoje arba tam tikra prasme – tai automobilių sporto viršūnė. Lietuvoje tarp tų žmonių, kurie domisi automobilių sportu, Dakaras populiarus jau daugybę metų. Mūsų komandai pavyko pavergti 70 proc. lietuvių širdis, nors santykinai automobilių sportas yra įdomus tik 5 proc. šalies gyventojų. Šokiruojantis faktas – krepšiniu Lietuvoje domisi 55 proc. šalies gyventojų.

Kodėl taip atsitiko? Dakarą lyginu su brangakmeniu, turinčiu daug briaunų – kiekviena jo briauna tam tikra vertybė. Automobilių sportas – tik viena iš briaunų. Dakaras – tai ir gamtovaizdis, ir išbandymai, ir pavojai, ir asmenybės. Mums pavyko atverti kur kas platesnį Dakaro vaizdą – kiekvienas suranda tą briauną, kuri jį labiausiai sudomina, suvirpiną širdį.

Dakaras yra geriausiai išreklamuotas išbandymas pasaulyje. Kiekvienas iš mūsų darbe, šeimoje ar santykiuose susiduria su tam tikrais išbandymais, kitaip tariant, kiekvienas turime savo Dakarą.

Viena Jūsų mėgstamų frazių „Dakaras baigėsi, prasideda Dakaras“, Ką ši frazė reiškia? Ar iš tiesų Dakaras – tai ištisas ir nesibaigiantis procesas?

Dakaras – kaip gyvenimas, jis nesibaigia. Pasikartojantys įvykiai mūsų gyvenime yra to kelio dalis. Jeigu nori viską daryti gerai, turi tam skirti labai daug dėmesio.

Kai pradėjome ruoštis pirmajam Dakarui, turėjome metus ir galvojome, kad laiko turime pakankamai, bet jau po pirmojo Dakaro, dar stovint ant podiumo, supratau, kad mes jau šiek tiek vėluojame kitam Dakarui. Todėl šiandien jau vyksta pasiruošimas 2018 metų Dakarui. Tiesa sakant, net nežinau, ar jame dalyvausime, bet žinau, kad turiu atlikti tam tikrus namų darbus, jei noriu pasirodyti gerai.

Kaip atrodo gyvenimo sąlygos Dakare?

Už pinigus, kurios sumokam Dakaro organizatoriui, galėtume gauti penkių žvaigždučių palapines, tačiau Dakaro organizatoriai puikiai suvokia, kad Dakaras yra vienas didžiausių išbandymų ir pasistengia, kad mes to niekada nepamirštume.

Tampame klajotojais – dvi savaites keliaujame į vis naujus namus, nutolusius vienas nuo kito septyniais šimtais kilometrų. Mūsų namai – tai didžiulė palapinių ir specialių automobilių stovykla, kurioje gyvena apie tris tūkstančius žmonių. Maistą ruošia organizatoriai, švediško stalo principu galima pavalgyti. Beje, stovykloje įrengti dušai, kuriuose niekada nebūna karšto vandens – taip ir grūdinamės.

Koks yra ilgiausias greičio ruožas Dakare?

Daugiau nei šeši šimtai kilometrų. Įsivaizduokite – startuojate Vilniuje, finišuojate Taline, bet važiuojate ne autostrada, o šalia jos ir viskas, kas yra šalia autostrados, yra jūsų trasa.

Tai yra vienas iš etapų?

Taip, tai vienas etapas.

Kokiu didžiausiu greičiu yra skriejęs jūsų automobilis?

Automobiliu esu greičiausiai važiavęs 330 km/h greičiu, Vokietijos greitkelyje, kuriame nutiestos šešios juostos. Dakare – ten, kur kelio nėra, mes važiuojame 200 km/h greičiu, įspūdžio nenupasakosiu, tai reikia patirti.

Benediktai, grįžkime į startinį, pradinį tašką, kur jis buvo autosporte?

Žiūrint filosofiškai, kelias susijęs su autosportu prasidėjo dar nuo gimimo.

Šeimoje turite pavyzdžių?

Šeimoje turiu pavyzdžių, rodančių, kad gyvenime svarbu turėti aistrą tam, ką tu darai.
Mano pavyzdys – mano tėvukas – maestro dirigentas Juozas Vanagas, žmogus jaučiantis nepaprastą aistrą savo darbui. Jis yra įkūręs garsiausius chorus „Aidas“ ir „ Varpas“, taigi pavyzdį mačiau. Obuolys nuo obels toli nuriedėjo, aš nesu muzikas, bet tam tikra prasme groju kitais instrumentais (juokiasi). Mano mama yra medikė, sesuo – menotyrininkė, mano sūnus domisi visai kitais dalykais – ne automobilių sportu. Tad, visiškai nesvarbu, ką tu gyvenime darai, svarbu, kad tam turėtum aistrą.

Pamenu vaiksytėke berniukai darželyje norėjo būti astronautais, mergaitės – gydytojomis, o aš – didžiulio sunkvežimio vairuotoju. Svajonė dalinai išsipildė – aš vairuoju, tik truputį mažesnius automobilius.

Kas sunkiausia autosporte?

„Sunkiausia“ skamba lyg iššūkis, o iššūkių yra daug. Sunkiausia turbūt – būti ne profesionalu, nes, kai esi profesionalas, žinai kaip viską daryti, tad tai, kas sunku kitiems – tau ne. Filosofiškai – sunku būti nežinančiu, ką darai, bet visi mes turime galimybę tobulėti.

Autosportas – brangus sportas. Kartais pasigirsta komentarų, kad tik dėl to, jog Jūsų komanda turi didžiausią biudžetą pavyksta pasiekti tokių puikių rezultatų. Ką atsakytumėte į tokius komentarus?

Taip, automobilių sporte neužtenka tik labai greitai važiuoti. Esama daug sudėtinių dalykų iš kurių susideda autosportas – tai ir greitas važiavimas, ir geras šturmanavimas, ir geri mechanikai, ir stiprios kompetencijos, ir brangi technika.

Finansai yra sudedamoji dalis, manau mūsų komandai puikiai pavyksta pasinaudoti sinergijomis. Mes turime partnerių, kurie jaučia naudą, būdami drauge su mumis. Smagu, kad mes galime tą naudą sukurti, kitaip tariant – sukurti vertę.

Ar tų, kurie laimi Dakarą, biudžetai didžiausi? Jų automobiliai pranašiausi?

Siaurąja prasme – taip. Plačiąja prasme – reikia suvokti, kad laimėti Dakarą, lygiai taip pat, kaip gyventi – galioja tie patys principai. Dakaras – tai freska, susidedanti iš daugybės detalių. Dakare laimi ta komanda, kuri daugiausiai visų tų detalių surenka ir kurios bendras vaizdas atrodo geriausiai.

Niekada nėra tik geriausias automobilis ar vairuotojas ir daugiausiai pinigų. Pinigai neduoda rezultato, bet jie leidžia nusipirkti kompetencijas ir ta visa kompetencijų visuma gali padėti pasiekti geriausią rezultatą.

Prisiminkime šių metų Dakaro antrąjį etapą – vengdamas susidūrimo su karve nuvažiavote nuo kelio ir stipriai sulaužėte automobilį. Papasakokite apie šią situaciją. Kaip ir iš kur gyvūnas išdygo? Ar dažnai būna tokių atvejų?Ar dažnai tenka susidurti su gyvūnija?

Šis įvykis tikrai stipriai nuskambėjo. Tiesa sakant, labai dažnai su gyvūnija nesusiduriame, kadangi pirmieji važiuojantys automobiliai tuos gyvūnus išvaiko.

Keletą dienų važiavome keliais per ganyklų teritorijas, užimančias milžiniškus plotus. Antrąją Dakaro dieną matėme tris per kelią bėgančias karves. Tąkart, kai jos pasimaišė – vijomės priekyje važiavusį automobilį, buvo daug dulkių ir tik pačiu paskutiniu momentu pamatėme karvę. Susidūrimas su ja būtų gyvybiškai pavojingas tiek pačiam gyvūnui, tiek mums – lenktynininkams, todėl teko staigiai nusukti nuo kelio ir, aišku, pasitraukėme nuo kelio ne pačiu patogiausiu laiku ir ne pačioje geriausioje vietoje. Tai mums kainavo tikrai nemažai pozicijų ir pagadino rezultatą.

 Viename iš savo interviu, berods prieš TEDx konferenciją, kurioje dalyvavote kaip vienas iš pranešėjų, sakėte, kad autosportas nėra jūsų kelias – tai tik įrankis, kuriuo naudojatės, eidamas savuoju keliu. Benediktai, tai koks iš tiesų jūsų kelias? Juk atrodo, jog nuo autosporto jūs neatsiejamas.

Autosportas – yra aiškiausia vizitinė kortelė, kuri geriausiai mane apibūdina. Vis tik autosportas – tai įvarių galimybių atidarytuvas – per Dakarą aš įgavau tam tikrą žinomumą. Dakaras man padėjo susipažinti su įdomiais žmonėmis, kitaip tariant, suteikė daug galimybių, bet gyvenimas yra gerokai daug įdomesnis – automobilių sportas yra tik vienas posūkis.  O jei matome visą posūkių visumą su daugybe spalvų, mes esame gerokai pilnesni.

Šturmanas ir vairuotojas – kaip procentais pasiskirsto jų indėlis į rezultatą?

Šturmanai paprastai juokauja: jei lenktynės laimimos – tai vairuotojo nuopelnai, jei ne – šturmanas padarė klaidą ar mechanikai kažko neprisuko. Taip, kartais šturmanai  nuvertinami, bet išties jie yra labai svarbūs, nuo jų darbo priklauso tikrai labai daug. Kalbant apie Dakarą – nuo šturmano priklauso ne mažiau pusė rezultato sėkmės. Jis ne tik naviguoja ir parodo tau kelią – jis  ir ekipažo psichologas. Šturmanai dažnai yra intelektualiai aukštesnio lygio nei vairuotojai. Perduodami informaciją, balso tembru, laiku pasakyta informacja, jie gali reguliuoti vairuotojo tempą – turėti tokį šturmaną yra aukštas lygis. Mano šturmanas – kaip tik toks.

Dalyvauti Dakare – pavojinga. Juk jame žmonės ir žūsta. Kaip šeima reaguoja į visus šiuos dalykus? Ar niekada neišgirdote pasiūlymo, kad gal jau užteks?

Taip, šeima Dakaro metu yra šiek tiek įsitempusi – tai natūralu. Tačiau, aš niekada nebuvau kitoks,  kai susipažinau su savo žmona prieš beveik 20 metų, toks ir buvau, niekas nepasikeitė. Nemažai žmonių sako, kad aš užsiimu ekstremalia veikla, bet juk ekstremalu yra daryti tai, ko nemoki, pavyzdžiui, man ekstremalu – gaminti valgyti.  O štai lenktynėse aš su komanda tikrai žinau ir moku nemažai.

Kam niekada nesiryžtumėte? Ar yra dalykų, kurie kelia jums baimės jausmą?

Tikriausiai reikėtų pirmiausiai užduoti klausimą – kas yra baimė? Manau, tai susiję su nežinomybe. Mes bijome to, ko nežinome. Yra žmonių, kurie nori išbandyti viską, tačiau tie, kurie siekia išbandyti kuo daugiau dalykų,  niekada nepatiria gylio ir sužino viską tik paviršutiniškai. Tai manęs netenkintų, tad dažnu atveju aš nesiimtu to, į ką aš žinau, kad negalėsiu įsigilinti visiškai, negalėsiu tam skirti viso dėmesio.

Be ko neįsivaizduojate savo gyvenimo?

Be iššūkių. Mano gyvenimas kaip ir kiekvieno yra kelias. Į gyvenimą – savo kelią žiūriu su pasimėgavimu.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino V. Šinkūnienė

 

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>