• Šiandien yra: Antradienis, gruodžio 6, 2016

Iš Sibiro grįžęs VDU doktorantas: istoriniai įvykiai padeda perprasti dabartį

Misija Sibiras komanda prezidentūroje (Simonas Jazavita priekyje), asmeninio archyvo nuotr.Misija Sibiras komanda prezidentūroje (Simonas Jazavita priekyje), asmeninio archyvo nuotr.

„Ekspedicija „Misija Sibiras“ reiškia daugiau nei dviejų savaičių trukmės išbandymą tvarkant Lietuvos tremtinių kapavietes – tai pilietinės raiškos būdas, skatinantis diskusijas apie istorinės atminties svarbą ir ugdantis sąmoningumą istoriją vertinti su didele atsakomybe bei pagarba“, – teigia šių metų „Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyvis, Kauno miesto muziejuje dirbantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorijos mokslų doktorantas Simonas Jazavita. 25-erių metų istoriko nuomone, jau mokykloje reikia atkreipti dėmesį, kad tinkamai įvertinus praeities įvykius, jų ryšius su dabartimi, galima lengviau nusakyti ir tam tikras netolimos ateities raidos tendencijas. „Posakis, kad istorija turi polinkį kartotis, yra labai tikslus“, – pasakoja VDU mokslininkas S. Jazavita.

Kodėl istorinė atmintis, ypač kalbant apie tremtį, yra itin svarbi šiais laikais, tiek jaunesnėms kartoms, tiek žmonėms, kuriuos šie įvykiai palietė tiesiogiai?

Istorinė atmintis yra labai reikšminga XXI a. visuomenei, o šia tema keliamos diskusijos dažnai nulemia tarpvalstybinius santykius ar net tampa esminėmis politinių partijų programų dalimis. Kalbant apie tremtį, tai yra vienas pačių skaudžiausių įvykių Lietuvos istorijoje, paradoksaliai, padėjęs susiformuoti tam tikrai tautinei tapatybei. Tačiau požiūris į tremtį taip pat keičiasi. Seniau daugiau buvo akcentuojamos išlietos ašaros ar pralietas kraujas, o dabar – tremtinių parodyta valios tvirtybė, sugebėjimas itin nepalankiomis sąlygomis išsaugoti tautines tradicijas, lietuvybę. Po itin skaudžios patirties tremtinių sugebėjimas juoktis, mylėti, atjausti, tikėti ir net atleisti yra puikus pavyzdys Lietuvos jaunimui. Itin svarbu, jog tremtiniai ir politiniai kaliniai gali padėti įveikti vieną sudėtingiausių konfliktų nuo pat Egipto piramidžių laikų – kartų konfliktą.

Kaip nusprendėte vykti į „Misija Sibiras“ šiais metais?

Minčių buvo ir anksčiau, o jau pernai rimčiau pradėjau galvoti apie šį išbandymą, bet dar nebuvau pilnai psichologiškai pasiruošęs, nes šiam sprendimui reikia stiprios valios ir vidinės motyvacijos. Šiemet, po pirmų doktorantūros studijų metų VDU, supratau, kad arba dabar, arba niekada. Tuo pačiu metu, kaip ir „Misija Sibiras“, turėjau galimybę dalyvauti svarbiose konferencijose, viena buvo net už Atlanto, bet pagalvojau, jog kaip mokslininkas galimybių dar turėsiu, o dalyvauti šioje ekspedicijoje gali tik vieną kartą gyvenime. Šis sprendimas ir noras kilo iš pilietinių pozicijų, ne tik kaip istoriko, bet ir jauno žmogaus noro prisidėti prie istorinės atminties vertybių palaikymo. Jau dalyvaujant šios pilietinės akcijos atrankoje tikėjausi turimas teorines žinias apie tremtį praplėsti gyvenimiška patirtimi, prisiliesti prie istorijos. Nuo pat mažens daug skaičiau apie tremtinių atsiminimus, apie tai, kaip atrodė Sibiras, o ši ekspedicija, kaip istorikui, padėjo įveikti tam tikrus nusistovėjusius štampus ir pakeisti nuomonę apie gyvenimo Sibire aspektus. Pati kelionė iš Vilniaus iki Maskvos ir atgal vyko simboliškai – traukiniais, tai „Misija Sibiras“ tradicija, taip pažymint tremtinių kelionę traukiniu iš Lietuvos. Atrankoje šiemet dalyvavo 800 norinčių, tad motyvacija vykti 5 tūkst. kilometrų tam, kad sutvarkytų kapavietes, turėjo būti itin didelė.

Kaip vietiniai pasitiko ekspediciją iš Lietuvos?

Igarkoje šiuo metu – apie 5 tūkstančius gyventojų. Iki 1990 metų šioje itin atokioje Sibiro dalyje gyveno apie 20 tūkstančių žmonių. Miestelis yra už poliarinio rato, 650 km už arkties vandenyno, o 200 km spinduliu nėra jokių gyvenviečių, todėl vietiniai išgyvena ne pačius geriausius laikus, juntama didelė depresija dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus. Pačios Igarkos, kaip sėkmingo miestelio, identitetas siejasi su Lietuva, o vienu metu lietuviai sudarė ketvirtadalį miestelio gyventojų. Sovietiniu laikotarpiu čia pradėjo veikti medienos perdirbimo bendrovė, kurioje dirbo nemažai lietuvių, o dabar pačią medieną Igarkos žmonės gabenasi apie 1700 km iš Krasnojarsko. Netoliese įsikūrusios tik naftos bendrovės, kurias daugelis vietinių įsivaizduoja kaip sėkmingos karjeros galimybę. Turistų irgi mažai, nebent iš pačios Maskvos ar Krasnojarsko žmonės atvyksta dėl gražios gamtos, tinkamų sąlygų medžioklei ir žvejybai. Sulaukus tiek turistų vienu metu iš valstybės, kurios įvaizdis žiniasklaidoje yra kuriamas ne pats geriausias, iš pradžių buvo jaučiamas nepatiklumas. Ilgainiui, geri atsiminimai apie lietuvius padėjo užmegzti draugiškus santykius su vietiniais, kurie galiausiai atvirai dalijosi gyvenimo tėkmės Sibire istorijomis.

Ar Rusijos žiniasklaida domėjosi lietuvių ekspedicija?

Vietinio televizijos kanalo žurnalistai parengė trumpą reportažą, bet jo metu nebuvo skleidžiama jokia dezinformacija, tik perteikiama nuostaba, kad tokią ilgą ir sudėtingą kelionę lietuviai įveikė tam, kad sutvarkytų tremtinių kapines. Taip pat labai nustebino neoficialus Igarkos mero, kuris atvyko 11 val., vakaro vizitas. Meras kartu pasėdėjo prie laužo, išgėrė kavos, pabuvo iki 1 val. nakties, apsirengęs įprasto civilio rūbais, papasakojo apie pačią Igarkos buitį: kaip jie žiemą gyvena, kaip važinėja užšalusiu Jenisėjumi. Šis vizitas parodė, jog mes ten galime jaustis pakankamai saugūs, nes ne meškos kėlė didžiausią nesaugumo jausmą, o mažiausiai prognozuojamas žvėris – žmogus.

Ar tarp vietinių dar yra lietuviškų šaknų?

Pačių lietuvių tremtinių palikuonių sutikome ne daug, nes kurie liko ir neišvyko po 1990 metų – tai daugiau mišrios šeimos, nemokančios lietuvių kalbos, bet šiai šaliai jaučiančios didelę simpatiją. Pavyzdžiui, sutikome 18 metų vaikiną su močiute, kurios tėvas buvo lietuvis, nelaimingo atsitikimo metu nuskendęs Jenisėjuje. Nors grynakraujis lietuvis buvo tik prosenelis, iš mūsų pasakojimų jaunuolį sudomino Lietuva. Seniau vienu metu net ir pati Igarkos merė buvo lietuvių kilmės, tad nedidėlės šaknys yra išlikusios. Nežinau, ar ten sutiktus lietuviškas šaknis turinčius gyventojus galima vadinti Pasaulio lietuviais, bet jeigu šis tautiškumas telpa jų tapatybėse, tai kodėl gi ne? Ekspedicijos metu mes siekiame paskatinti jų turimą lietuvybės savimonę ir parodyti, kad jie vėliau gali nueiti ir aptvarkyti tremtinių kapines, nes Rusijoje yra visai kitos kapinių tvarkymo tradicijos. Nors tarpvalstybinių santykių dabar tikrai negalime laikyti šiltais, džiugu, kad net tolimiausiuose Rusijos kampeliuose yra žmonių, suprantančių mūsų poziciją ir gerbiančių tai, ką darome.

Koks jausmas būnant tose kapinėse?

Būdami Igarkoje su itin šaunia, patikima ir atsakinga komanda, kurioje buvo ir daugiau istorikų, dažnai diskutavome apie istorinius įvykius. Man pačiam susidurti su tokia tragiška lietuvių istorija buvo be galo sunku. Tas slogus jausmas, kuomet esi didžiausioje lietuvių kapavietėje Rusijos Federacijoje, kur palaidota daugiau nei 500 tėvynainių, o net nepagalvotum, kad tai memorialinė, šventa vieta. Aplink tik miškas, o suprasti kur prasideda ar baigiasi kapinės nėra taip lengva. Ekspedicijos metu padirbinome devynis kryžius, kurių po tris pastatėme trijose pagrindinėse kapinių vietose, tam, kad prasidėjus dešimt mėnesių trunkančiai žiemai miško tankymėje aiškiai matytųsi kapavietė. Pats skaudžiausias jausmas, kuomet žvelgi į nežinomus kapus ir suvoki, kokia bereikšmė buvo žmogaus gyvybė.

Kaip, būdamas jaunas istorikas ir pilietis, vertinate ekspediciją „Misija Sibiras“?

Kaip istorikui, itin džiugu, kad istorinės atminties sklaida po ekspedicijos toliau tęsiama, sąmoningai siekiame skleisti idėją, jog svarbu su pagarba ir atsakomybe žvelgti į praeitį, norint kurti saugią ateitį. Taip pat svarbu paminėti, kad daugelis šių metų komandos narių kurį laiką praleido užsienio šalyse dirbdami ar studijuodami, ir jie yra puikus pavyzdys, kad akiračio praplėtimas netrukdo vertinti lietuvybės ir patriotiškumo. Taip pat ekspedicija pakeitė mano asmeninį požiūrį į vietinius gyventojus, jų buitį. Kartais Lietuvoje į Rusijos provincijos gyvenimą žiūrima su tam tikra pašaipa, bet po šios ekspedicijos suvokiu, kad reikia gerbti dabartinę jų padėtį ir suprasti, kad vietiniai kabinasi į gyvenimą – kaip įmanoma stengiasi susikurti kuo geresnę buitį ir gražesnę aplinką. „Misija Sibiras“ skatina su pagarba žvelgti į praeitį, dabartį ir vertinti ateitį.

Kaip nusprendėte pasirinkti studijuoti istorijos mokslus?

Kitų specialybių ir profesijų sąraše istoriją išskyriau, kaip prestižinę – istorijos mokslai manoji teisė. Nuo vaikystės, kai tik išmokau skaityti, domėjausi istorija, o pirmuose, dar ne itin vizualiai aiškiuose, piešiniuose stengiausi atvaizduoti riterius. Pamenu tas akimirkas, kuomet senelis pasakodavo apie Lietuvos istoriją, didingus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovus ar prieš sovietinę represinę sistemą kovojusius partizanus, o mamos senuose istorijos vadovėliuose skaitydavau apie didingą Antiką ir paslaptinguosius Viduramžius. Būdamas pradinukas bibliotekoje prabėgdavau pro vaikiškų knygų lentynas ir ieškodavau tikrų, popieriaus lape įamžintų, žmonijos akimirkų – istorijos. Augant, natūraliai, toliau domėjausi šia humanitarinių mokslų sritimi. Dėl gerų mokymosi rezultatų, būdamas abiturientu, kitų nuomone, galėjau drąsiai rinktis prestižines ir gerai apmokamas specialybes, bet svarsčiau tik apie politikos ar istorijos studijas. Galiausiai VDU pasirinkau istorijos mokslų bakalaurą, vėliau čia tęsiau magistrantūros studijas, kurių metu gilinausi į Lietuvos istoriją, o galiausiai ambicijos ir smalsumas nuvedė iki šios dar vaikystėje pamėgtos mokslo disciplinos doktorantūros studijų.

Jūsų jauno istoriko akimis, kaip visuomenė vertina šią mokslo kryptį?

Labai trūksta bendro dialogo tarp istorikų ir visuomenės. Mokslininkai neretai užsidaro atskiruose akademiniuose cechuose, žinoma, ten vyksta naujausi moksliniai tyrimai, projektai, diskusijos, kurios itin svarbios pačiai disciplinai, jos atsinaujinimui. Universitetų inicijuojamų projektų dėka, šis mokslas tampa vis globalesnis, o sunkiems pasaulio istorijos klausimams atsiranda galimybė ieškoti ir surasti bendrą diplomatinį vardiklį. Šiuo atžvilgiu, visuomenė istorikų naujus darbus ir tyrimų rezultatus dažnai vertina nepatikliai. Dialogo tarp istorijos tyrėjų ir visuomenės kūrime itin svarbus yra mokslo populiarinimas. Ši istorikų veiklos sritis turėtų būti orientuota ne tik į su dideliais informacijos kiekiais kasdien susiduriančiais jaunosios kartos ir darbingo amžiaus žmonėmis, bet ir senjorais. Kuo didesnę visuomenės dalį pasieks tikslinga informacija, tuo greičiau kis ir pats požiūris į šią mokslo kryptį.

Kokias vertybes visuomenei diegia istorija?

Istorijos mokslas man pačiam asocijuojasi su kritiniu mąstymu bei gebėjimu įvardinti nepatogias tiesas, įžvelgti atviras ar labiau rafinuotas politinės diktatūros ir viešojo gyvenimo slopinimo formas. Kartu tai ir kova už idealus, kokie jie bebūtų – istorijoje labai gražiai atsiskleidžia kovotojai, nesvarbu jie laimėjo ar ne. Be to, nors dalis tyrėjų orientuojasi į procesus, jų analizę, asmeniškai man svarbiausia istorijos dalis yra žmonės. Būtent jie priėmė vienokius ar kitokius sprendimus, kurie keitė ir formavo šį pasaulį. Taigi, mano nuomone, pati svarbiausia istorijos diegiama vertybė – atsakomybė už savo sprendimus.

Ar pritartumėte idėjai, jog istorikai, kaip ir politikai, visuomenės veikėjai ar žurnalistai, galėtų būti nuomonės formavimo lyderiais?

Žinoma, įsiklausius į istorikus galima daug konstruktyviau vertinti ekonominę, kultūrinę, politinę ar socialinę šalies situaciją. Daugelis pasaulio ir Lietuvos istorikų domisi tarpdiscipliniškumu, analizuojant visuomenės problemas klausimais, taip randama daug dėsningumų tiek dabarties įvykiuose, tiek nagrinėjamoje epochoje. „Kas kontroliuoja praeitį, tas kontroliuoja ir dabartį, ir ateitį“ – garsioji George Orwell frazė, kurią labai mėgstu. Šiuos žymaus XX a. britų rašytojo žodžius galima itin įvairiai interpretuoti. Šiuo atveju, profesionalios žinios apie tai, kokie procesai nulėmė istorijos vienokį ar kitokį dabartino gyvenimo susiklostymą, ir atvirumas bei laisvas mąstymas bendraujant su visuomene yra puikus nuomonės formavimo pavyzdys. Asmeniškai, taip pat stengiuosi būti kuo daugiau dialoge su visuomene, o VDU ugdoma mokslo tarpdiscipliškumo svarba padeda jauniems istorikams tapti platesnio profilio specialistais, gebančiais dalyvauti įvairiuose visuomenės diskursuose. Universitetas suteikia daug galimybių pačiam rinktis ne tik bendrauniversitetinius studijų dalykus, bet ir gilintis į atskiras istorijos sritis, epochas. Tomis galimybėmis ir naudojuosi bei stengiuosi ir universitete, ir už jo ribų dalyvauti įvairiuose veiklose. VDU man leido suvokti, kad istoriko specialybė yra daugiau nei straipsnių rašymas, archyvo analizavimas ar komentarų spaudai, jei labiau pasiseka, dalijimas.

Ekspedicija Igarkoje, Martyno Grašio nuotr.

Ekspedicija Igarkoje, asmeninio archyvo nuotr.

„Misija Sibiras“ komanda prezidentūroje, asmeninio archyvo nuotr.

Interviu autorė – Simona Sutkutė

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>