• Šiandien yra: Trečiadienis, gruodžio 7, 2016

Iš Svazilando grįžę UNICEF misijos dalyviai: tai vilties ir dėkingumo žemė

2016 m. misijos į Svazilandą dalyviai, nuotr. UNICEF2016 m. misijos į Svazilandą dalyviai, nuotr. UNICEF

Rugpjūčio 12 d. iš Pietų Afrikos valstybės Svazilando į Vilnių sugrįžo jau šeštosios UNICEF ir TV3 organizuojamos misijos „Už kiekvieną vaiką“ dalyviai: žurnalistas ir keliautojas Vytaras Radzevičius, kunigas Ričardas Doveika, aktorė, UNICEF geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė ir UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė-Staniulėnė.

Visi dalyviai sutartinai kartojo, kad misija į Svazilandą buvo viena pačių viltingiausių UNICEF misijų, o komandą lydėjęs didžiulis žmonių dėkingumas atpirko visus niūrius įspūdžius, o darbų tęstinumas teikia daug vilties.

„Misija įvykdyta, bet grįžti dar tikrai nenorėjom. Tiek draugiškumo šilumos ir puikaus humoro iki šiol nebuvom patyrę. Kiekvieną mūsų žingsnį lydėjo begalinis žmonių dėkingumas, maldos bei laiminimai“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijosi UNICEF vadovė Jovita Majauskaitė – Staniulėnė.

Pasak keliautojo Vytaro Radzevičiaus, apie misijos sėkmę ir darnų komandos darbą byloja vienas faktas. „Mums pasakojo, kad ten neseniai buvo apsilankęs pats Deividas Beckhamas. Tačiau vietiniai UNICEF darbuotojai mums nuolat kartojo, kad su mumis dirbti kur kas geriau. Greičiausiai dėl to, kad buvome paprasti ir nuoširdūs, atvėrėme savo širdis, jautėme tikrą komandos chemiją. Tai dabar galim drąsiai sakyti, kad esam fainesni už Anglijos futbolo žvaigždę“, – juokavo V.Radzevičius.

Kad Svazilandui labai reikia paramos ir pagalbos liudija ne tik misijos dalyvių ten pamatytas didžiulis skurdas, bet ir objektyvūs skaičiai: Svazilande vidutinė gyvenimo trukmė tesiekia 50 metų ir net 63 proc. svazilandiečių gyvena žemiau skurdo ribos. 40 proc. šalies gyventojų serga ŽIV/AIDS. Kas ketvirtas vaikas ten – našlaitis, o 15 000 namų ūkių yra valdomi vien vaikų. Situaciją dar labiau blogina tai, kad šalis jau trejus metus nematė lietaus, ten katastrofiškai trūksta vandens ir švaraus maisto.

Aktorė, UNICEF geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė vaizdžiai nupasakojo vietinių žmonių gyvenimo sąlygas ir buitį: „Didžiulis, nesuvokiamas skurdas. Žmonės gyvena kiaurai perpučiamose, mažose iš paprastų žabų pastatytose lūšnelėse. Ten dabar žiema, naktys tikrai vėsios, ir ta trobelė visiškai nešildo. Atsisėsti ten irgi nėra ant ko, lova vienintelė visiems šeimos nariams. Virtuvė – tai paprasčiausia laužavietė su dideliu katilu maistui virti. Ir maisto tame katile tikrai ne visada būna. Močiutė stato tuščią puodą ant ugnies ir tikisi stebuklo. Kuris paprastai įvyksta, nes kitaip visai šeimai tektų gyventi už 20 dolerių per ketvirtį“, – kalbėjo jau penktojoje misijoje dalyvavusi ir skirtingus pasaulio kraštus aplankiusi aktorė.

„Tačiau ir tame skurde gyva didžiulė viltis, – liudija į pirmąją savo UNICEF misiją keliavęs kunigas Ričardas Doveika. – Man tai buvo gili gyvenimo kelionė. Jie tikrai nėra žmonės su ištiestais delnais, jie neprašo už juos kažką padaryti. Troškimas, kurį jie turi – tai suteikti jiems galimybę. Mano lankytoje šeimoje auga du berniukai, iš kurių vienas svajoja būti pilotu. Kai paklausiau, kodėl pilotu, jis man paaiškino, kad pilotais tampa tie, kurie gerai mokosi matematiką, o jam kaip tik šis dalykas gerai sekasi. Tad jis iš tiesų svajoja mokytis. Ir jiems, priešingai nei mums, svarbu ne diplomas, o išsilavinimas“.

Apie tai, kad Svazilande nuo kitų skurdžių kraštų labai skiriasi požiūris į mokslą, o tėvai bei seneliai stengiasi padaryti viską, kad vaikai galėtų mokytis, pasakojo ir V.Kochanskytė.

„Tai jau penkta mano misija, bet pirmą kartą tik čia išgirdau, kad mokslas yra svarbu, kad vaikai nori mokytis. Visi sakė, kad svarbiausia, jog vaikai būtų sveiki, pavalgę ir išsimokslinę. Kai tuo tarpu kitose šalyse vaikai ir gausi šeima matoma kaip darbo jėga. Svazilande išsimokslinimo reikšmė suprantama labai gerai“, – pasakojo aktorė.

Pasak misijos dalyvių, iš pradžių kiek glumino tai, kad vietiniai gyventojai iš tiesų visai nesiskundžia, pasakoja savo skaudžias istorijas, bet nesiskundžia ir pagalbos neprašo.

„Jiems gyvenimo atrama – tikėjimas, maldos. Tikras, neišmoktas, o egzistencinis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu yra jų stiprybė. Nes pasitikėjimas – tai stipriųjų privilegija, nors mūsų visuomenei išplaunamos smegenys, kad tikėjimas yra silpnųjų ir davatkų reikalas. Tad Svazilando žmonės stiprūs būtent tuo, kad egzistenciškai tiki. Man ši misija buvo kelionė į Afrikos žemę, kurioje yra gyva nesunaikinama viltis“, – pasakojo kunigas.

R.Doveika pasakojo jaudinančią istoriją iš Svazilando ligoninės, kurioje gulėjusi mama su naujagime dukrele, kurios svoris dėl maisto trūkumo niekaip neaugo, nuolat veržėsi namo: „Kai paklausėme kodėl ji taip nori išeiti iš ligoninės, išgirdome paprastą priežastį – „aš negaliu sau to leisti, tai per brangiai kainuoja“. Ir čia mums jau nebeliko nieko kito kaip atverti savo pinigines ir paaukoti mūsų akimis menką sumą, kuri mums leidžia tikėti, kad po kurio laiko paskambinę UNICEF darbuotojams neišgirsime liūdnų žinių, jog mama ar mergaitė mirė. Būti gailestingu – tai būti dosniu“, – jaudinančia istorija dalinosi kunigas.

R. Doveika  pabrėžė, kad UNICEF pagalba nėra vienkartinė, ji nuosekli ir duoda rezultatų.

„Visų mūsų parama, mūsų gerumas ir net pačios mažiausios aukos padeda daryti didžius darbus, kurie nenutrūksta. Dirbome kartu su vietine UNICEF komanda, matėme, kad tai jie, kartu su savanoriais, yra tie, kurių dėka vaikai bent kartą per dieną gauna pavalgyti. Ir kai matai tuos vaizdus savo akimis negali likti abejingas“, – sakė kunigas.

Kunigas Ričardas Doveika

Misijos dalyvis Vytaras Radzevičius

Geros valios ambsadorė Virginija Kochanskytė

UNICEF Lietuva vadovė Jovita Majauskaitė-Staniulėnė

 

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>