Pėščiomis į Ispaniją: akistata su kalnu (VI)

Tęsiame paskojimų ciklą apie kelionę pėsčiomis portugališkuoju šv. Jokūbo keliu. Valius Čyras, radęs atokvėpio minutę toliau dėsto savo mintis ir dalinasi puikiais kelionės kadrais.

“Po ilgos dienos vakaras baigėsi greitai. Porą įamžintų akimirkų vietos, kurioje leisime naktį, vakarinis Ponte de Lima peizažas, porą kasnių vietinės dešros, kad miegas saldesnis būtų ir jau švelniai gargaliuoju.

Rytas pasitinka saulėtas. Išėję iš albergue, vedinini geltonų rodyklių iš karto sukame už kampo ir po kelių šimtų metrų miestas lieka už mūsų. Į kavinukę nesukamę, rasime vėliau, tačiau šįkart tas vėliau nebus taip greitai. Diena laukia trumpa, tačiau prieš akis stūgso kalnas ir visiškai nežada trauktis. Keliukas link jo žaliai sužėlęs su tvarkingai sukrautų akmenų taku. Kai lyja ir drėgna eini ta siena, purvų netapšnodamas. Šiandien sausa. Ryto rasa pasitrauks, trumpai, mažais lašeliais pašokusi aplink vynuogės lapą ir vėl stos kaitra.

Pirmąją kavą gauname nuėję 9 km Revolta miestelyje. Kavinukė šalia piligrimų tako. Pažįstamų veidų kolkas nėra. Užsisakome kavos, tradicija tapusios būlkos su kumpiu ir sūriu bei po mažą… na gerai, didelį, skaniuką (desertas). O štai ir Suzi! Sodiname šalia savęs ir vaišiname sausainiais. Šalia sėdi vyras su berniuku.

Kviečiu vaišintis. Pataikiau. Vaikas čiumpa šokoladu aplietą sausainį ir stropiai kemša į burną. Berniukui septyneri. Keliauja nuo Porto iki Santiago. Neša savo kuprinę, sveriančią tris su puse kilogramo. Didžioji dalis mantos – tėčio rūpestis. Vienuolika kilogramų skamba rimtai.

Staiga pasirodo keturi Suzi diedukai. Šiandien kvartetas atrodo liudnai. Tyla jiems nebūdinga palydovė. Net nežinau, kas dėl to kaltas, tačiau pati kvarteto vadovė atrodo puikiai. Sunkios turbūt vakarykštės repeticijos buvo… Paskutiniai kavos gurkšniai ir vėl su nuotaika pirmyn.

Kelias pradeda kilti į kalną, lėtai vingiuodamas per eukaliptų kirtavietes, o nuotaika staiga kažkur dingsta.

Išsprūsta pora rimtesnių žodžių jos adresu, tačiau greitai susitvardau. Nuo kylančios saulės saugo sakintų pušų pavėsis ir akmenys, tai didesni, tai mažesni, liepia išlikti budriam.

Kopiame jau gerą valandą. Prakaitas rieda veidu, atsiranda juntamas širdies ritmas ir nuolatiniai piligrimų nusivylimo šūksniai, kai tiesi keliuko atkarpa ir vėl stačiai neria į kalno šlaitą.

Dar kelios akimirkos, kelios akmenų krūvos ir viltingai šviečianti paskutinė medžių eilė. Valioooo! Stovime iškėlę rankas ir šaukiame kartu su vėju.

Nuovargį glosto kalvų grožis ir vėsina tyras vanduo trykštantis čia pat iš kalno ir nukreiptas didelio betoninio baseino link. Šalia, medžių pavėsyje, suoliukai pavargusiems piligrimams ir užplūstantis palengvėjimas žvelgiant į kitoje pusėje vinguriuojantį takelį žemyn. Leidžiamės ir neskubėdami einame tikslo link.

Rubiaes pasiekiame 13.00 val. Įveikta apie 19 km. Apsitojame albergue “Ninho”. Nakvynė 12 EUR.”

V

Komentuoti

Būkite pirmas pakomentavęs

KOMENTARAI

Your email address will not be published.