• Šiandien yra: Antradienis, gruodžio 6, 2016

Seppuku arba hara-kiri: kodėl japonai persipjaudavo pilvus? III dalis



Trečioji straipsnių serijos apie seppuku, japonų ritualinę savižudybę, dalis, kurioje pasakojama apie patį seppuku ritualą ir šios tradicijos idėjas, atvejus ir filosofiją Japonijos modernizacijos laikais.

Seppuku intstitucionalizacija ir ritualas

Kaip minėta anksčiau, iki šešiolikto amžiaus samurajai nesivargindavo su ceremonijomis ir dažniausiai, suvokdami savo neišvengiamą galą, tiesiog bet kokioje vietoje persipjaudavo pilvą ir baigdavo gyvenimą, tačiau Tokugavų valdymo metais (1600 – 1868 metai) viskas po truputį ėmė keistis. Žinoma, ir anksčiau yra pasitaikę atvejų, kai savo daimyo (stambių žemvaldžių, turėjusių dideles pajėgas) paliepti, samurajai nusižudydavo persipjovę pilvus. Svarbiausia tai, kad nuo septyniolikto amžiaus seppuku tapo visuotinai priimta bausme, o tuo pačiu ir privilegija, kadangi šlovingai sau paleisti žarnas galėjo tik karių luomo atstovas…

Yra įrašų, kad pirmieji protokolai, nurodantys, kaip atlikti seppuku ritualą, buvo parašyti maždaug 1520 metais, deja, jie iki šių dienų neišliko. Pačiais detaliausiais ir patikimiausiais šaltiniais laikomi „Seppuku sekundanto veiksmai“ (Seppuku kaishaku no shidai) bei „Pagrindiniai seppuku principai“ (Seppuku mokuroku), abu parašyti aštuoniolikto amžiaus pradžioje. Šiuose veikaluose gan tiksliai aprašyta visa ritualo eiga, nors 1633 metais sukurtas „Sekundanto seppuku atlikimo būdas“ (Seppuku kaishaku den) turi daugiausia patirtimi grįstų „patarimų“…

Yamaokos Shunmei (kuris buvo labiau mokslininkas nei samurajus) darbas „Mintys apie pilvo persijovimą“ (Hara-kiri ko), parašytas 1772 metais, yra pirmasis veikalas, tiriantis savižudybės tradiciją. XIX amžiuje atsiranda dar daugiau veikalų: Kudo Yukihiro „Įrašai apie savižudybę kardu“ (Jijin-roku, 1840 metai), Usami Tomoharu „Seppuku taisyklės“ (Seppuku-kuketsu, apie 1840 metus) ir nežinomo autoriaus „Sekundanto metodas“ (Kaishaku no shikiho, apie 1830 metus).

Visi minėti šaltiniai vaizdžiai ir detaliai aprašo ritualą bei jo aplinkybes, tačiau labiausiai išskirti reikėtų „Pagrindinius seppuku principus“, kadangi šis aprašas buvo pats populiariausias ir lengviausiai pasiekiamas to meto skaitytojams. Remdamasis visais minėtais šaltiniais, japonologas Davidas Rankinas trumpai aprašė seppuku ritualo aplinkybes.

  •  Bausmės paskelbimas pasmerktajam. Kaip visi suprantame, pranešimas, kad teks mirti, nėra labai malonus, tad ši žinia turėjo būti pristatyta šaltai ir be jokių emocijų. Svarbu kalbėti taip, kad įkvėptų drąsos samurajui. Kario kardas iškart po to konfiskuojamas, o bausmė paprastai įvykdoma kitos dienos rytą. Nuo akimirkos, kai perskaitomas nuosprendis, prasikaltėlis laikomas mirusiu.
  • Vietos pasirinkimas. Priklausomai nuo to, koks samurajaus rangas ir padėtis visuomenėje, ceremonijos vieta galėjo smarkiai skirtis: kalėjimas, šventykla, namai, kuriuose laikomas prasižengusysis. Senesni, labiau gerbiami samurajai dažniausiai seppuku atlikdavo rūmų (savo, jei buvo pakankamai turtingi) sode. Daimyo ar jų tiesioginiai pavaldiniai galėjo gyvenimą baigti ir rūmų salėje. Tačiau pageidavimai ir norai būdavo patenkinami ne visada. 1646 metais Kurita Aemonas, kuris nužudė kitą samurajų užpuolęs iš keršto, pageidavo pilvą persipjauti Dairyuji šventykloje, bet jam to padaryti nebuvo leista, kadangi jis nepateikė jokių priežasčių,  plačiau paaiškinančių jo veiksmus. O štai kitas taip pat XVII amžiaus atvejis: Sugimoto Kajuro, bežaisdamas go, susipyko su savo varžovu (abu buvo tik paaugliai) ir galiausiai jį užmušė. Šis jaunuolis buvo žemo rango samurajaus sūnus ir pasiprašė juos valdančio samurajaus (nes tarp samurajų taipogi buvo hierarchiniai, paklusimu ir kilme grįsti laipteliai) leisti mirti jo rūmuose. Šis jo prašymas turėjo būti patenkintas, nes nužudyta buvo per „lygią ir teisingą kovą“, taigi nėra jokio kriminalinio poelgio atspalvio. Tačiau karys, kurio namuose viskas turėjo įvykti, idėja, kad jo namuose kažkas persipjaus pilvą, nebuvo sužavėtas, nors galų gale leido jaunuoliui sode pastatytoje palapinėje pasidaryti galą. Svarbu tai, kad buvo atsižvelgiama į tai, ką ir kodėl samurajus padarė – priklausomai nuo aplinkybių, mirtis galėjo būti daug didingesnė ir gražesnė, su smilkalais, kaishaku (sekundantu), išpuoselėtame sode arba tiesiog kalėjimo vienutėje.
  • Seppuku ritualo vietos paruošimas. Vėlgi, viskas priklausė nuo rango ir svarbumo. Paprastam samurajui nebuvo labai ką ir ruošti – jei viskas vyko lauke, prieš pilvo pjovimą būdavo iškasama duobė galvai… Na o labiau nusipelnę kariai (dažniausiai tuo, kad buvo iš kilmingos ir turtingos giminės) sulaukdavo daug didesnio dėmesio. Paprastai būdavo patiesiami trys tatamiai (kilimai), vieta šiek tiek pritemdoma ir deginami smilkalai (tam, kad nesijaustų dvoko…). Taip pat dažnai buvo naudojami ir raudoni kilimėliai, kad paslėptų kraują. Sode pastatoma palapinė su įėjimais šiaurės bei pietų pusėse, prie tatamių uždegamos žvakės, o kibiras su vandeniu, kardas, krepšys galvai ir kiti dalykai paslepiami už baltos širmos užpakalinėje dalyje. Dalyvauja ir liudininkai, iš anksto pranešę apie dalyvavimą. Jiems pasiūloma arbata ir saldumynai, tačiau mandagu jų atsisakyti (juk ir mes prie karsto neužkandžiaujame…). Šeimos nariai į ceremoniją neįleidžiami, tačiau jiems buvo galima palikti priešmirtinius laiškus ar valią.
  • Kardas. Pats samurajus naudodavo ne ilgesnį nei 9 sun ilgio (maždaug 25 centimetrai) kardą – wakuzashi. Ištraukti iš makščių ašmenys prie rankenos apvyniojami baltu audeklu, kad būtų patogiau suimti ir pasmerktasis nesusipjaustytų rankų – be pirštų pjauti nelengva. O štai sekundantas paprastai naudodavo ilgąjį kardą, valdomą abiem rankomis, nors yra atvejų, kad galvą sekundantas nuritindavo ir trumpuoju kardu, kirsdamas viena ranka.
  • Apranga ir išvaizda. Kiekvienas save gerbiantis samurajus visuomet turėjo savo namuose laikyti drabužius, paruoštus specialiai seppuku ritualui. Jei karys yra aukšto rango, jis dėvi ypatingą drabužį kami-shimo (verčiama kaip „samurajaus drabužis“ arba „drabužis, skirtas ceremonijai“). Spalva paprastai būdavo šviesiai mėlyna, nors jokių apribojimų netaikyta, tačiau tik  labai svarbus ir kilmingas samurajus rengdavosi baltai. Prieš ceremoniją būdavo nuskutama dalis galvos (likę plaukai surišami į kuodą – taip yra už ko laikyti galvą demonstruojant publikai). Tai labai primena budistų galvos skutimąsi – šiuo gestu jie parodo, kad atsiriboja nuo pasaulietiškumo – šiuo atveju mirti pasirengęs žmogus taip pat atsiriboja nuo gyvųjų pasaulio. Nusiprausti taip pat būtina. Švelniai paraudoninti žandai irgi pagirtinas dalykas – samurajus turi atrodyti jėgų žydėjime net ir miręs…
  • Sekundanto vaidmuo.  Dažniausiai sekundantu tapdavo pasmerktojo draugas ar bendražygis. Tai buvo ir didelė garbė, kadangi tokiu gestu parodomas didžiulis pasitikėjimas, ir tuo pačiu neeilinė atsakomybė – kaishaku turėjo ne tik nukirsti galvą nutraukdamas kančias, bet ir pasirūpinti visa ceremonija, jos eiga, todėl kai kurie samurajai kratėsi tokios „garbės“ – naudos mažai, o kažkam nepavykus, gali tekti kentėti gėdą visą likusį gyvenimą. Sekundantas turėdavo bent vieną pagalbininką, kuris padėdavo viską suruošti ir rūpinosi, kad ritualas vyktų be jokių trukdžių. Žinoma, visa tai buvo prieinama tik turtingiesiems ar aukštos kilmės, o paprastam žemo rango samurajui galvą nuritindavo tiesiog kalėjimo prižiūrėtojas.
  • Pilvo pjovimo eiga. Viskas vyksta visiškoje tyloje. Samurajus atsisėda kojas pakišęs po savo kūnu – vadinamąją seiza poza (primena klūpėjimą, tik sėdmenys nuleidžiami ant sulenktų kojų, o rankos padedamos ant šlaunų), o tada, atlaisvinęs drabužį, iki pusės išsirengia. Kaire ranka paima priešais jį maždaug metro atstumu padėtą kardą ir… pats svarbiausias momentas – tris kartus duria sau į pilvą, laikydamas ašmenis kaire ranka šiek tiek žemiau šonkaulių, kairėje pilvo pusėje. Skausmas būna itin intensyvus. Bet to dažniausiai būna negana – suėmus kardą abiem rankomis, padaromas pjūvis per visą pilvą iš kairės į dešinę. Tai padarius dar labiau skauda. Žinoma, skausmas yra labai asmeniškas ir subjektyvus dalykas – kai kurie kariai padarydavo ne vieną, o kelis pjūvius neišleidę nė garso, kol būdavo nukirsdinti, o kiti pradėdavo vaitoti vos įpjovus odą. Tokugavų valdymo pabaigoje daugelis pasmerktųjų netgi nepjovė pilvo, o naudojo ritualines vėduokles – vos ji paliesdavo pilvą, kaishaku kirsdavo kardu.
  • Pilvo pjovimosi būdai. Pats dažniausias būdas atlikti seppuku buvo tiesiog persipjauti pilvą iš kairės į dešinę vienu pjūviu (vadinamasis ichimonji, nuo skaičiaus 1 – ichi), tačiau kai kurie samurajai buvo itin „pasišventę“ šiam reikalui, tad sugalvojo ir kitų, skausmingesnių būdų. Pirmasis ir gan populiarus būdas, vadinamasis jumonji –  žaizda panaši į kryžių, o japonams – į skaičių „dešimt“ (hieroglifas  十). Kiti, irgi su skaičiais sietini būdai: hachimonji – du statmeni pjūviai, kurių forma kaip skaičiaus „aštuoni“ hieroglifo (八) bei sanmonji – trys horizontalūs pjūviai, atrodantys kaip trejeto hieroglifas (三). Tačiau aš manau, kad visus šiuos būdus nustelbia kage-bara, vadinamasis paslėptas pjūvis. Samurajus persipjauna pilvą namuose, susitvarsto, kad viduriai beeinant nekristų laukan, o tada, atvykęs pas savo priešus, dramatiškai nusiplėšia tvarstį ir tėškia savo žarnas jiems į veidus… Tik kyla klausimas, ar šis būdas yra tikras, nes patikimų įrašų nėra likę.
  • Galvos nukirsdinimas ir demonstravimas. Svarbiausia sekundanto užduotis – galvą nukirsti vienu kirčiu, o tam reikėjo aukšto meistriškumo kardo mene. Tačiau, jei ir netyčiomis nepasisekdavo, buvo sugalvotos situaciją palengvinančios išeitys. Pavyzdžiui, jei samurajaus galva atkakliai laikosi, ją galima nupjauti kardu lyg pjūklu arba pasinaudojus kitų pagalba bandyti atskirti trumpesniu kardu – vienas laiko galvą už plaukų kuodo, o kaishaku pjauna. Kai galva jau nukirsta, ji paimama už jau minėto plaukų kuodo ir parodoma visiems liudininkams. Jei kuodo nėra, galima įsmeigti kardą į kairę ausį – taip lengviau ją išlaikyti…

Nors daugiausiai Tokugavų valdymo metu seppuku paprotys buvo kaip bausmės forma ar jos privilegija valdančiajai karių klasei, tačiau noriu pabrėžti, kad didelė hara-kiri dalis visai nebuvo susijusi su valdančių institucijų paskirta bausme. Kariai žudėsi mirus jų valdytojui, ką jau minėjau praeitose straipsnio dalyse. Kita priežastis – paprasčiausia, deja ir mūsų visuomenėje dažnai pasitaikanti savižudybė, noras palikti šį pasaulį dėl depresijos, mylimųjų netekties, materialinių sunkumų ar kitų negandų. 1685 metais jaunas kardininkas Hashi Seishin baigė gyvenimą seppuku būdu Kogonji šventykloje ir paliko atsisveikinimo raštelį, kuriame atsiprašė už sukeltus nepatogumus ir sakė taip pasielgęs dėl to, kad neturi jokių giminių, draugų bei nemato jokios prasmės tęsti savo gyvenimą…

Taip pat svarbu pabrėžti ir tai, kad mano aprašomu metu (1600 – 1868) paplito vadinamosios dvigubos kaltės principas. Tai reiškia, kad jei esi užpultas kito samurajaus ir su juo įsiveli į kovą, jūs abu nuteisiami mirčiai. Ir visiškai nesvarbu, kad neprovokavote savo priešininko, neįžeidinėjote ar tiesiog nedavėte jokios dingsties pradėti konfliktą. Tačiau beveik nei vienas iš samurajų neprieštaravo tokiam sprendimui – jų garbė jiems buvo svarbesnė už gyvenimą. Be garbės, jiems gyvenimas prasmės neturėjo.

Seppuku po Meiji restauracijos. Generolo Nogi Maresuke atvejis.

1868 metais Japonijoje įvyko perversmas, kurio metu suiro daugiau nei du su puse šimto metų išsilaikiusi bakufu (karo valdžios)  visuomenė. Imperatorius tapo viso politinio gyvenimo centru, jam suteiktos visos galios, o sostinė iš Kioto perkelta į Tokiją.

Tuo pačiu buvo panaikinta ir Tokugavų kastų sistema, taigi samurajai prarado savo dominuojantį vaidmenį Japonijos visuomenėje – tai įvyko 1871 metais. 1873 seppuku, kaip bausmė, baigė savo egzistenciją, o kiek vėliau, 1876 metais buvo uždrausta ir nešiotis kardus. Toks sprendimas susilaukė didžiulio nepritarimo iš karių ir tuo pačiu sukėlė bene didžiausią seppuku bangą. Kaip ir minėjau ankstesniuose straipsniuose, kardas buvo samurajaus sielos dalis, galios ir statuso simbolis, tad daugelis karių jautėsi pažeminti ir, nematydami prasmės gyventi tokioje negarbėje, pasirinko mirtį.

Žinoma, negalima sakyti, kad japonai užmiršo savo praeitį, bet iš esmės tokiems dalykams kaip junshi ar kaishaku naujoje Japonijoje vietos nebuvo. 1899 metais parašyta Nitobe Inazō knyga apie bushido, kario kodeksą, buvo laikoma nostalgišku veikalu prisimenant senąją santvarką. Basil Hall Chamberlainas, britų mokslininkas, gyvenęs Meiji valdymo metais Japonijoje, sakė, kad samurajai yra „feodalizmo palikimas, kuris dabar miega Nirvanoje“.

Tačiau vienas labiausiai to meto visuomenę sukrėtusių įvykių ir yra trečiosios imperinės kariuomenės vado, generolo Nogi Maresuke (1849 – 1912 rugsėjo 12 diena) seppuku. Visu imperatoriaus Meiji valdymo laikotarpiu (1968 – 1912 metai – šiais metais apibrėžiama ir tuo pačiu Meiji vardu pavadinta Japonijos istorijos era) šalis žengė greitos ir kartais netgi drastiškos modernizacijos keliu. Japonija, suvokdama tuo metu Azijos rytų regione vyravusias tendencijas, suvokė (pavyzdžiui, du Opiumo karai, kuriuos Kinija gėdingai pralaimėjo), kad, norint atsilaikyti prieš Vakarų jėgą, reikia keistis. Per labai trumpą laikotarpį šalis perėjo nuo feodalinės santvarkos iki vakarų vertybėmis grįstos visuomenės modelio.

Nogi Maresuke buvo kilęs iš senos ir kilmingos giminės – jo protėvių linija kilo iš X amžiuje gyvenusio imperatoriaus Uda (867 – 931 metai). Jaunystėje būsimasis generolas labiau linko prie literato karjeros, tačiau jo tėvas manė kitaip ir galiausiai, po kelių bohemiškų metų, 1870-aisiais jaunuolis pradėjo tarnybą kariuomenėje, kur, lydint sėkmei, kilo karjeros laiptais.

1877 metais įsižiebus Satsuma sukilimui, Nogi susidūrė su Saigō Takamori (1828 – 1877 metai) vadovaujamomis pajėgomis ir mūšio metu, kritus vėliavnešiui, neteko vėliavos. Šis įvykis buvo didžiulis smūgis šiam žmogui ir lydėjo jį iki pat mirties. Nogi tiesiog negalėjo sau atleisti, tada parašė laišką vyresnybei, kuriame iš esmės prašėsi nubaudžiamas, bet, apsvarstę įvykių eigą, jie pripažino, kad nusikalsta nebuvo ir neskyrė jam jokios nuobaudos.

Satsuma sukilimas buvo didžiulis išbandymas vyrui, augusiam konservatyvioje samurajų šeimoje, kadangi daugelis giminių ir draugų palaikė sukilėlius, o Nogi brolis netgi stojo jų pusėn ir galiausiai žuvo Nogi pajėgoms sutriuškinus sukilėlių būrį.

1894  – 1895 metų karas su Kinija padarė Nogi Maresuke tautos herojumi, kai jis per vieną dieną užėmė strategiškai labai svarbų Port Arturo uostą, garsėjusį kaip neįveikiama tvirtovė. Vėliau, 1896 metais jis pradėjo eiti Taivano gubernatoriaus pareigas.

1904 metais, prasidėjus Japonijos karui su Rusija, Nogi vėl buvo duota užduotis užimti tą patį Port Arturo miestą, šįkart valdomą rusų. Deja, nors galiausiai 1905 metais uostas ir buvo užimtas, kampanija buvo katastrofiškai nesėkminga ir staiga generolas iš herojaus tapo paniekos ir pašaipų objektu. Nors ir apdovanotas daugybe medalių, karys jautėsi atsakingas už didelius žmonių nuostolius  ir pristatymo imperatoriui metu atsiklaupęs ant kelių maldavo leisti pasidaryti seppuku, tačiau šis atsakė, kad dabar yra ne metas mirti, bet jei Nogi negali kitaip, tepadaro tai po valdovo mirties. 

Šis karys nusižudė imperatoriaus Meiji laidotuvių dieną – jis buvo rastas persipjovęs pilvą jumonji būdu ir persidūręs gerklę geriausiu, labiausiai brangintu kardu, o šalia gulėjo jo žmona, mirtinai save susibadžiusi… Kaip tikra samurajaus žmona ji verčiau pasirinko mirti kartu su vyru, negu likti gyventi be jo, nors toli gražu ne visos žmonos buvo pasirengusios mirti dėl savo vyrų – šie dažnai apsidrausdami jas nužudydavo prieš savo seppuku, kad netyčiomis pamiršusios pareigą nepabėgtų pas giminaičius toliau sėkmingai gyventi… Nogi pasirinkimas mirti visiems priminė, kad neįmanoma taip lengvai sunaikinti amžius išgyvenusios pasaulėžiūros, filosofijos bei tradicijos.

Vienas žymiausių japonų rašytojų Sōseki Natsume (1867 – 1916 metai, tikrasis vardas Natsume Kinnosuke) savo bene žymiausioje knygoje „Kokoro“ (verčiama kaip „širdis“ – jausmų, sielos ir emocijų simbolis, ne kaip kūniškas organas, kadangi japonai tam turi dvi skirtingas sąvokas) svarstė apie Nogi Maresuke pasirinkimą: „[…] pastebėjau, kad mintyse automatiškai suskaičiavau metus, kuriuos generolas nugyveno visad galvodamas apie mirtį. Kaip žinote, Satsuma sukilimas įvyko 1877-aisiais. Jis turėjo nugyventi trisdešimt penkerius metus, laukdamas tinkamo laiko mirti. Ir aš paklausiau savęs, kada jis kentėjo didesnę agoniją – per tuos trisdešimt penkerius metus, ar tuo metu, kai kardas perdūrė jo vidurius?“…

Ketvirtoje, paskutinėje, straipsnio dalyje bus pasakojama apie seppuku tradicijos tąsą dvidešimtame amžiuje – nuo kami-kaze pilotų iki žymių rašytojų.

Straipsnio autorius: Vytenis Utaras

Redagavo: Monika Dvirnaitė

Nuotrauka: Pexels.com

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>