• Šiandien yra: Antradienis, gruodžio 6, 2016

Seppuku arba hara-kiri: kodėl japonai persipjaudavo pilvus?



Seppuku arba hara-kiri: kodėl japonai persipjaudavo pilvus?

Seppuku arba hara-kiri – tai japonų ritualinė savižudybė, kurios metu žmogus pats sau persipjauna pilvą trumpu kardu, o jo sekundantas (kaishaku – dažniausiai geras draugas ar giminaitis) nukerta galvą užbaigdamas kančias. Tai yra ypač skausmingas ir toli gražu ne greitas būdas mirti, jei nėra sekundanto – generolas Ōnishi Takijirō, laikomas kami-kaze idėjos sumanytoju, kankinosi net penkiolika valandų.

Savižudybė karo ar karo menų kontekste nėra vien tik japonams būdingas dalykas ar jų „išradimas“ – savo noru mirdavo graikai, romėnai, vikingai, persai, trakėnai, netgi anksčiau mūsų kaimynais buvę prūsai – visi esame girdėję apie Pilėnus ir jų likimą. Šiame kontekste ryškiau išsiskiria Indijoje gyvenantys radžputai – jų karių elito žmonos ir vaikai, pamatę, kad pralaimėjimas neišvengiamas, susidegindavo, o vyrai puldavo į beviltišką mūšį ir šlovingai pasitikdavo mirtį – tai vadinama saka.

Japonijos istorija nuspalvinta krauju – sau gyvybę atima į kampą užspeisti išdidūs samurajai, nelaimingi įsimylėjėliai kartu palieka šį pasaulį, broliai perduria vienas kitą, didikai nužudo savo šeimą, o po to, padegę rūmus, šoka į liepsnas ir jose pradingsta amžiams. Būdai buvo įvairiausi, priežastys taip pat. Tačiau Japonijoje, kaip niekur kitur pasaulyje, savižudybė tapo socialiai priimtinu dalyku ir buvo institucionalizuota kaip privilegija-bausmė valdančiajai klasei (samurajams). Iš tiesų, šios tradicijos šaknys slypi senovės Japonijoje ir per tūkstantmetį padarė šiai šaliai, jos gyventojams, filosofijos minčiai bei estetikai didžiulę įtaką. Ivanas Morrisas savo knygoje „The Nobility of Failure: Tragic Heroes in the History of Japan“, kalbėdamas apie savižudžius lėktuvų pilotus, atakavusius JAV karinį laivyną, rašė: „sprendimas naudoti savižudišką taktiką buvo priimtas per kelias minutes, tačiau psichologinės prielaidos buvo kuriamos amžius“ – seppuku idealai išliko japonų tautos atmintyje ir buvo „gyvi“ net ir XX amžiuje.

Hara-kiri ar seppuku?

Tikriausiai daugelis esate girdėję hara-kiri terminą. Verčiant tiesiogiai iš japonų kalbos tai reiškia „pilvą pjauti“(腹切). Kai kur galima rasti nuomonę, kad šis pavadinimas yra nenaudotinas kaip vulgarybė ir buvo sukurtas vakariečių, kurie neteisingai perskaitė žodžio seppuku hieroglifus (切腹) – tiesiog juos apkeitė vietomis, kuo tiki ir daugelis japonų. Tiesa ta, kad hara-kiri buvo pradėtas naudoti istoriniuose tekstuose jau XIII-XIV amžiuje, taigi yra daug senesnis ir archaiškesnis, nors laikomas kone naujadaru ar japonų kalbos neišmanymo rezultatu, kai seppuku pasirodė tik XV amžiuje, o įsitvirtino Edo periode (1600–1868 metai). Spėjama priežastis, kodėl buvo sukurtas seppuku terminas, yra estetinė – šiuo pavadinimu apibūdinamas pilvo pjovimo veiksmas, nepanaudojant nei vieno iš šių žodžių.

Skirtumą tarp šių dviejų terminų galima įžvelgti tik jų naudojimo kontekste. Hara-kiri dažniausiai sutinkamas literatūroje (Yamaokos Shunmei knyga „Hara-kiri ko“ – „Mintys apie pilvo persipjovimą“) ar teatre („Nagamachi onna no hara kiri“ „Moters iš Nagamačio pilvo persipjovimas“), tuo tarpu seppuku sutinkamas oficialiuose dokumentuose, įsakymuose ar įstatymuose. Pavyzdžiui, Tokugavų režimo įrašuose žmogus, pasmerktas ritualinei savižudybei persipjaunant pilvą, vadinamas seppuku-jin (tiesiogiai verčiant – žmogus, pjaunantis (sau) pilvą).

Kodėl japonai persipjaudavo pilvą?

Pirmą kartą susidūrus su šiuo ritualinės savižudybės fenomenu, kyla klausimas – kodėl būtinai reikia pjauti pilvą, o ne išgerti nuodų, pasikarti, nusiskandinti ar kaip kitaip paprasčiau ir greičiau gauti galą? Kad suprastume šio elgesio priežastis, visų pirma turime žinoti, ką japonams reiškia hara (tiesiogiai verčiant – pilvo) sąvoka.

Pagal vakaruose nusistovėjusį požiūrį, visa gyvybinė energija, jausmai ir emocijos tradiciškai turi savo vietą kūne – širdį. Juk ne veltui yra daugybė posakių, tokių kaip „širdis plyšta“, „suspaudė širdį“, „sudaužė širdį“ bei aibė kitų, kurie puikiai iliustruoja, už ką atsakingas šis organas. Be to, jo, kaip gyvybinės energijos centro, vaidmuo taip pat neginčijamas.

Japonijoje yra kiek kitaip, ten visų emocijų, jausmų ir gyvybinės energijos (気 – ki) centru laikomas pilvas ir japonai taip pat turi daugybę tai iliustruojančių ir patvirtinančių frazeologizmų. Pavyzdžiui, „hara ga ookii“ išvertus reiškia „didelis pilvas“, tačiau tai dažniausiai visai nesusiję su asmens viršsvoriu – tai reiškia, kad žmogus yra dosnus, geros širdies. „Hara ga tatsu“ – „atsistojęs, sustojęs pilvas“ sako, kad japonas supyko, o „hara dokei“ „pilvo laikrodis“ naudojamas apibūdinti asmens biologiniam laikrodžiui, laiko pajūčiui.

Savižudybės persipjaunant pilvą ištakų reikia ieškoti Kinijoje, iš kurios į Japoniją atkeliavo daugybė kultūrinių elementų (nors japonai visai nelinkę to pripažinti). Japonijoje pats kardas pasirodė pakankamai vėlai – V a. pr. Kr., o kartu su juo atkeliavo ir dalis karo kultūros, kuri Kinijoje skaičiavo jau daugelį amžių. Įvairiuose kinų šaltiniuose galima rasti begales įrašų apie savižudybes, tačiau tik keliuose aprašomi atvejai, susiję su pilvu. Liu Bu Wei analuose (239 m. pr. Kr.) pasakojama istorija apie karį, kuris, atradęs, jog iš jo mylimo karvedžio liko tik kepenys (visa kita suvalgė priešai…), prasipjovė pilvą ir pareiškęs, kad nuo šiol bus savo vadui kaip apsiaustas, susikišo kepenis į žarnas ir, žinoma, krito negyvas. Kiti du atvejai randami tik VII amžiaus šaltiniuose – abiem atvejais herojai apkaltinami nebūtais veiksmais, dėl to, norėdami įrodyti nekaltumą, persipjauna pilvą. Šios istorijos labai svarbios, kadangi padeda suprasti seppuku kilmę ir hara svarbą šio reiškinio kontekste.

Viską galima paaiškinti labai paprastai: pilvo pjovimo veiksmas – tai noras išsaugoti savo tyrumą, nekaltumą, o tai galima padaryti įrodant, kad tavo pilvas, kūno gyvybinės energijos, jausmų, proto buvimo vieta, yra švari. Pats paprasčiausias būdas tai padaryti – persipjauti ir visam pasauliui parodyti jo turinį. Nors pavyzdžiai ir nėra iš Japonijos, tačiau jie puikiai iliustruoja seppuku priežastis.

Pirmasis japoniškas šaltinis, kuriame randamas pilvo persipjovimo aktas, yra „Harima fudoki“ („Harimos įrašas apie vėją ir žemę“), datuojamas 713 metais. Jame pasakojama legenda apie deivę Aomi, kuri, neradusi savo vyro Hananami, persirėžė pilvą („hara wo saki“) ir šoko į pelkę, kuri ir buvo pavadinta Harasaki – „perrėžto pilvo“ pelke.

Kitame rašytiniame šaltinyje, „Praėjusių laikų pasakojimas“ („Konjaku monogatari“, apie 1140 metus) atrandamas tikriausiai menamas, o gal ir kada gyvenęs plėšikas. Šis herojus, supratęs, kad neturi galimybių pabėgti, prasipjovė pilvą, išsitraukė žarnas, o vėliau kalėjime ir pabaigė savo pašėlusį gyvenimą. Šis atvejis, tiesa, tiesiogiai nesusijęs su karu ar jo kultūra, yra pats pirmasis (šis asmuo turėjo gyventi X amžiaus pabaigoje) seppuku, nors ir ne ritualo pavidalu.

Tačiau patys japonų istorikai, nagrinėjantys šį fenomeną, laikosi kitokios nuomonės. Jie sako, jog senovėje seppuku nebuvo, mirtis buvo pasiekiama nuodijantis, skandinantis ir t. t. Pirmuoju tikru atveju laikoma Hogen sukilimo dalyvio Minamoto no Tametomo mirtis.

Pasakojime apie Hogen sukilimą („Hogen monogatari“) pateikiama Minamoto no Tametomo, kuris, pasirinkęs pralaiminčią pusę, ištremiamas į tolimą salą, istorija. Toks personažas kitų tautų mitologijoje tikriausiai taptų antagonistu ar veikiau jo padėjėju. Tametomo daug negalvoja, paklūsta savo vadui, labiausiai mėgsta galabyti žmones kardu ar lanku, o galų gale dar ir pralaimi. Jam rūpi tik mirtis ir šlovė. Nepanašu į herojų? Tametomo miršta tremtyje, stovėdamas atsirėmęs į namo siją ir persipjovęs savo pilvą (žinoma, prieš tai su lanku nuskandinęs laivą, kadangi buvo išskirtinis lankininkas…).

Štai čia ir susiduriame su viena iš didžiausių seppuku įdomybių, kurią puikiai nušviečia jau minėtos Ivano Morriso knygos pavadinimas – „The Nobility of Failure“. Žiūrint iš vakarų perspektyvos, šis vyras būtų laikomas tiesiog nevykėliu, tačiau Japonijoje jis garbinamas. Taip, jam nepavyko, tačiau visa tai buvo  padaryta galvojant tik apie garbę. Karžygys susikirto su tokiu didingumu, kad jo priešai, laimėtojai, visiškai prieš jį nublanksta, jų vardų niekas nemini… Nitobe Inazo savo knygoje „Bushido: the Soul of Japan“, kalbėdamas apie hara-kiri, rašė: „[…] pilve įsitvirtinusi siela“. Karys, atlikdamas šį veiksmą, išlieka tyras, nesuteptas, nes neturi ko slėpti. „Išdidžiausia samurajaus mirtis yra atliekant seppuku“(Andrew Rankin), ką ir pasiekė Tametomo.

Straipsnio autorius: Vytenis Utaras

Redagavo: Monika Dvirnaitė

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>