• Šiandien yra: Šeštadienis, gruodžio 3, 2016

V. Gedvilas: „Iniciatyviems – raudona, apsukriems – žalia šviesa?“

Vydas Gedvilas, Facebook nuotr.Vydas Gedvilas, Facebook nuotr.

Regis, Lietuvoje įsigali nerimą kelianti tendencija: apsukriems žmonėms visur ir visada degama žalia šviesa, o štai iniciatyviems – tik raudona.

Bent jau toks įspūdis susidaro stebint istorijas, pateikiamas viešojoje erdvėje. Atrodo, kad tie, kurie sugeba „suktis“, „prasisukti“, yra akiplėšiškai ciniški ar tiesiog įžūlūs, visuomet pasiekia norimą rezultatą. Nepaisant to, kad ir siekis, ir rezultatas kertasi tiek su visuomenės interesu, tiek ir su galiojančiais teisės aktais.

Užtat tie, kurie nenori pyktis su įstatymu ir juos serginčiais pareigūnais ar valdininkais, kurie nori sąžiningai pasigerinti savo bei aplinkinių būtį, kurie supranta, kad demokratinėje šalyje nėra vietos savivalei, suvokia, jog būtina paisyti taisyklių ir laikytis reikalavimų (neretai ne iki galo suprantamų, o itin dažnai kainuojančių daug laiko bei pastangų) yra priversti kariauti su įvairiausiomis instancijomis ir, deja, neretai pralaimėti ar likti nieko nepešę.

Vienas iš ryškiausių apsukrių žmonių veiklos pavydžių, bent jau man pastaruoju metu kritusių į akis, susijęs su nelegaliomis statybomis. Tai kažkas kažkur gatvės užtvarą neteisėtai pasistatė, tai kažkas tvorą ten, kur negalima, susirentė arba kur kas didesnę/tankesnę, nei galima. Tai kažkas riboja priėjimą prie vandens telkinio, nors teisės aktai kategoriškai skelbia, kad priėjimas turi būti atviras visuomenei. Tai kažkas priestatėlį susirentė neva ant senų pamatų, kurių, o stebukle, niekas iki tol nei matė, nei regėjo. Ir dar daugybė panašių atvejų.

Pareigūnai ir valdininkai, privalantys tokius dalykus kontroliuoti, tradiciškai skėsčioja rankomis. Arba esą viskas teisėtai (nors neteisėtumas bado akis), arba nieko negalime padaryti, arba padaryti bandome, tačiau pilietis toks ir toks yra nepasiekiamas, nereaguoja, neatsiliepia.

Sutikite, tokie atsakingų institucijų atstovų pasiteisinimai, švelniai tariant, neįtikina. O jei tariant grubiau – jie yra tiesiog apgailėtini.

Užtat tais atvejais, kai žmonės yra ne apsukrūs, o iniciatyvūs bei sąžiningi, kontrolieriai rodo neregėtą aktyvumą ir uolumą – pastebėjote? Šūsnys raštų bei nurodymų, šimtai reikalavimų, antra tiek kliūčių, ne mažesnis kiekis perspėjimų – ir galiausiai finalas, kai žmogui arba nusvyra rankos ir jis spjauna į savo gerus ketinimus, arba yra tampomas po teismus, kur iš paskutiniųjų  bando įrodyti savo teisybę.

Ne kartą ir ne du bendravau su tokiais žmonėmis. Jie kreipėsi į mane kaip į Seimo narį, tikėdamiesi pagalbos. Jei atvirai, daugelis iš jų, ko gero, niekada nebūtų kreipęsi, nes iki tol tikėjo, jog viską galima išspręsti civilizuotu keliu. Kreipimasis į politiką tokiems žmonėms – kaip paskutinis šiaudas. Kaip galimybė tuomet, kai nebėra ko griebtis. Kaip paskutinis šansas, kuriuo nesinori naudotis, nes taip lyg ir nedera, tačiau situacija tokia, kad kitokių išeičių nebėra. Viskas išbandyta ir išeikvota.

Pagal tokių žmonių istorijas ir paklausimus esu siuntęs daug raštų atsakingos ministerijoms, joms pavaldžioms institucijoms, kitoms tarnyboms. Kai kuriais atvejais pavyko pagelbėti. Kitais kartais – tik iš dalies. Dar kitais – raštas atsimušė į biurokratinę sieną ir grįžo su pasigėrėtinais biurokratiniais išsisukinėjimais ir galutiniu verdiktu „deja, niekuo negalime padėti, nieko negalime padaryti“.

Taip – pikta. Taip – apmaudu. Nes paminamas vienas iš svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų principų, kuris skelbia, jog „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Taip, tai aiškus signalas, jog būtina imtis priemonių tam, kad situacija keistųsi.

Pati efektyviausia, nė kiek neabejoju, būtų asmeninės atsakomybės įteisinimas. Teisininkai žinotų geriau, tačiau man peršasi, kad ir toks pasiūlymas: jei teismas ar kuri kita kompetentinga institucija nustato, jog valdininkas ar pareigūnas tyčia neatliko savo pareigų, jomis piktnaudžiavo ar kitaip neteisėtai naudojosi, jis privalo atlyginti piliečio patirtus nuostolius. Moralinę žalą – taip pat.

Neabejoju – tai veiktų. Ypač tuomet, kai būtų realiai nubaustas vienas, penki ar dešimt piktnaudžiavusių valstybės tarnautojų.

Savo ruožtu būtini pokyčiai ir kalbant apie apsukriuosius bei vienaip ar kitaip jiems padėjusius ar nesutrukdžiusius valdininkus, tarnautojus, pareigūnus. Juk jei neteisėtas užtvaras stovi dešimt metų, kažkas už tai atsakingas, tiesa? Kažkas nesiėmė būtinų ar visų priemonių tam, kad jis būtų pašalintas? Tikriausiai nėra sudėtinga atlikti tyrimą ir nustatyti, kas konkrečiai? Ir pareikalauti iš tokio asmens ar tokių asmenų atsakomybės?

Tokie veiksmai turėtų būti baudžiami mažų mažiausiai tarnybinėmis nuobaudomis. Ir ne simbolinėmis, o griežtomis. Iki atleidimo iš tarnybos. Galbūt net su teisės dirbti valstybės tarnyboje netekimu vienokiam ar kitokiam laikotarpiui. Patikėkite – tai irgi duotų norimą efektą bei rezultatą.

Nes kitaip ir toliau turėsime tai, ką turime šiandien. Kaip sakiau: mitrūs ir apsukrūs daro ką nori – ir jiems nieko, o sąžiningi ir tvarkingi stengiasi kažką padaryti, tačiau jiems nieko neišeina.

 

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>