• Šiandien yra: Trečiadienis, gruodžio 7, 2016

V. Gedvilas: „O jei referendumas dėl išstojimo iš ES įvyktų Lietuvoje?“

Vydas Gedvilas, Facebook nuotr.Vydas Gedvilas, Facebook nuotr.

Po „Brexit“ referendumo viso pasaulio akys nukreiptos į Didžiąją Britaniją. Dėl daugybės priežasčių ši valstybė dar ilgai bus stebima, vertinama, giriama, kaltinama, analizuojama, prognozuojama ir t.t.

Gali būti britų narystės ES šalininkas ar aršus priešininkas, tačiau su plačiai išplitusia nuomone, jog referendumo rezultatą lėmė politinio elito atotrūkis nuo visuomenės, ginčytis sunku.

Sakyčiau, ne šiaip atotrūkis, o visiškas atsiribojimas ir atsiskyrimas. Savęs iškėlimas virš žmonių. Virš tų, kurių dėka politikai yra ten, kur yra. Įsitikinimas, kad „masės“ nesigilina į problemas, aktualijas bei jų sprendimus, jog tik politikai pajėgūs tai padaryti ir priimti tą teisingiausią sprendimą.

Toks mąstymas reiškia, kad politikai suka labai slidžiu keliu. Čia nėra alternatyvų, nėra pasirinkimo, nėra ženklų, kuriais vadovaudamiesi jie galėtų laiku sustoti. Bent tarpinėje stotelėje: tam, kad atsigręžtų, pamąstytų ir galbūt permąstytų savo veiksmus. Tai kelias, kuris veda link skardžio. O pastarasis atsiveria tik paskutinę akimirką. Tada, kai ką nors daryti jau per vėlu. Kai vairuotojas tampa tik keleiviu savo automobilyje.

„Brexit“ referendumas yra puiki pamoka visiems. Lietuvai, jos politikams – taip pat. Svarbiausia, kad pamokos nebūtų greitai pamirštos. Jas privalu išmokti, padaryti atitinkamas išvadas, imtis reikiamų korekcijų bei veiksmų.

Priešingu atveju, toji praraja atsivers ir pas mus. Visų pirma čia kalbu ne apie politikų likimą. Jei žmonės nuo jų nusisuks – vadinasi, taip jiems ir reikia. Ne – kalbu apie Lietuvos ir jos žmonių gyvenimą, dabartį bei perspektyvas.

Būtina kalbėtis su žmonėmis. Tą ne kartą esu sakęs savo kolegoms, tai esu akcentavęs įvairiuose viešai spausdintuose komentaruose, savo „Facebook“ paskyroje bei kitur. Ne tik sakau, tačiau ir darau. Važiuoju, susitinku, bendrauju, kalbuosi, klausau, išklausau, ginčijuosi, argumentuoju, įtikinėju, nusileidžiu ir pan.

Nes nesu visažinis. Nesu aukščiau už kitus. Esu tas, kuris priima ir kritiką, ir argumentus, ir galų gale emocijas. Labai norėčiau, kad visi mūsų politikai vadovautųsi bent panašiu požiūriu. Tačiau tikriausiai esu per didelis optimistas. Vis dar

Gal kažkam bus juokinga, kažkas šaipysis, kažkas nepatikės. Jūsų valia. Sakau taip, kaip yra – ir man dėl to negėda. Labiau būtų gėda tuomet, jei reikėtų eiti prieš save, prieš sąžinę, kažkuo apsimesti, kažką vaidinti. Nesinori. Nes tai vėlgi – tas pats minėtas kelias ir ta pati atomazga.

Pavyzdžiui, kokia? Na, galime įsivaizduoti hipotetinę situaciją. Kuri, beje, kažkada gali tapti ir realybe. Tarkime, jog referendumas dėl to, ar likti Lietuvai ES nare, ar išstoti iš Bendrijos, surengiamas pas mus. Kad ir kartu su artėjančiais Seimo rinkimais.

Kaip manote, koks būtų rezultatas, ką pasakytų visuomenė? Sakysite, mes ne britai, pas mus daug kas kitaip, žemas aktyvumas ir visa kita? Galbūt. Tačiau visgi – toks referendumas surengiamas ir įvyksta. Kokį rezultatą prognozuotumėte? Atsižvelgiant į tai, kas parašyta aukščiau, prisimenant visuomenės pasitikėjimą (ar „pasitikėjimą“) politinėmis partijomis, Seimu, Vyriausybe?

Pasilikime atsakymą kiekvienas sau. Tik sąžiningą.

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>