• Šiandien yra: Šeštadienis, gruodžio 10, 2016

V. Gedvilas. Priešintis pareigūnams – mada ar įprotis?

Vydas Gedvilas, Facebook nuotr.Vydas Gedvilas, Facebook nuotr.

Taip jau nutiko, kad darbiniais reikalais teko keletą mėnesių skaityti policijos suvestines. Padariau vieną tvirtą išvadą: lietuvių kraujyje pulsuoja nežabotas noras priešintis policijos pareigūnams. Jei ne priešintis, tai bent jau juos kaip nors įžeisti.

Iškalbingas paskutinis viešojoje erdvėje nušviestas pavyzdys, kai kaltu dėl pasipriešinimo ir pareigūnų įžeidimo teismas pripažino ne kokį kaimo smarkuolį ar taurelės mėgėją, o populiaraus Vilniaus baro savininką. Reziumuojant – išsilavinusį, modernų, pilietišką žmogų.

Teismas konstatavo, kad šis žmogus ne tik nesilaikė teisėtų pareigūnų reikalavimų, jiems priešinosi (taip pat ir fiziškai), bet dar ir įžeidė vieną iš patrulių. Išvadino jį „rasistu“ bei „marozu“.

Gal nustebsite, bet susipažinus su minėtomis policijos suvestinėmis akivaizdu, jog tai – policininkų darbo kasdienybė.

Patys įvairiausi, kartais itin originalūs, bet dažniau tiesiog grubūs ir „buduliški“ (ar „maroziški“) įžeidinėjimai, smūgiai, nepaklusimas, bandymai sprukti, sučiupus – bandymai ištrūkti ar sužaloti pareigūnus – tai vyksta praktiškai kiekvieną mielą dieną.

Skaitai ir nesupranti – ir iš kur tas kone patologinis noras aršiai priešintis pareigūnams?

Juk dalis tų besipriešinančių seniai Anglijoje, Airijoje ir kitur. Kita dalis tyliai ramiai leidžia dienas už grotų. Trečia dalis – bent jau tikiuosi – po vieno ar kelių mėginimų nusiramino, nes suprato, kad beprasmiška ir beviltiška. Maža to, kad nieko nepavyks – dar ir per televiziją parodys. Anksčiau – per „Farus“, dabar – per „Pagalbos skambutį“. Menkas malonumas. Nors kai kam, aišku, tai vis dar menamas „didybės“ ir šaunumo įrodymas.

Nekalbėkime apie tuos, kurie tiesiog nesupranta. Arba nesugeba kitaip įrodyti esą labai „kieti“ ir didvyriai. Tačiau kodėl tikrai dažnai į konfliktus su pareigūnais įsivelia žmonės, iš kurių to niekada nesitikėtume? Verslininkai, vadovai, pakankamai aukštas pareigas užimantys valstybės tarnautojai, pedagogai, teisininkai?

Neginu policijos be atodairos. Visko pasitaiko ir jų gretose, piktnaudžiavimų – taip pat. Tačiau sutikite, kad šiandienos policija – visiškai kitokia, nei buvo prieš dešimt metų. Juo labiau prieš dvidešimt. Ir jau kaip diena nuo nakties skiriasi nuo „šlovingosios“ sovietinės milicijos.

Policija neabejotinai pasikeitė į gerąją pusę. Tad kodėl taip sunkiai vyksta – ar beveik visai nevyksta – pokyčiai visuomenėje, kuriai ta pati policija dirba?

Kodėl net daug pasiekęs, valstybei ir žmonėms daug davęs ir nuveikęs verslininkas leidžia sau apdalinti pareigūnus žodeliais, kokius vartoja nuolatiniai kaimo alaus baro lankytojai? Kodėl jų reikalavimams nepaklūsta tie, kurie patys vienokia ar kitokio forma siekia mūsų valstybėje darnos, tiesos, teisingumo?

Vienas iš atsakymų, manau, yra šis: tiek mūsų teisės aktai, tiek ir teismai vis dar pernelyg švelniai ir atlaidžiai vertina tokius pažeidimus ir pažeidėjus. Simboliškai. Todėl vienas iš pagrindinių bausmės tikslų – atgrasinti nuo analogiškos veiklos ateityje – taip ir lieka neįgyvendintas.

Matyt, atėjo metas peržiūrėti šiandien galiojančią atsakomybę už pareigūno įžeidimą, už pasipriešinimą jam, už teisėtų nurodymų nevykdymą. Jei neveikia savireguliacija, savikontrolė, jei nesuveikia išsilavinimas ir pilietinės pozicijos, ko gero, kito kelio ir nebelieka. Tik adekvačios bausmės tiems, kurie kėsinasi į valstybės atstovus, o plačiąja prasme – į pačią valstybę.

Nes kitaip juokingai atrodo mėginimai didinti policijos (ir kitų teisėsaugos struktūrų) biudžetus, siekiai pritraukti kuo daugiau jaunų, entuziastingų, aktyvių ir pasišventusių žmonių į pareigūnų gretas. Kaip jaustis pareigūnui, kurį iškeikęs ar kuriam užvožęs „erelis“ atsiperka simboline bausme? Tikriausiai nusivylusiam tokia sistema ir valstybe, ar ne tiesa?

Galiausiai, net ir „marozams“ bei „buduliams“ pravartu priminti, jog nelaimės atveju kreipsitės ne kur kitur, o į tą patį pareigūną, kurį gal dar vakar koneveikėte ir stumdėte. Nelaimei ištikus tikėsitės absoliučios jo pagalbos ir paramos, tiesa? Gal vertėtų tai prisiminti tuomet, kai prieš tą patį pareigūną kyla noras pasidaryti „kietu“, aiškiai žinant, kad esi neteisus. Ir joks, tiesą sakant, „kietuolis“.

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>