• Šiandien yra: Sekmadienis, gruodžio 11, 2016

V. Gedvilas: universitetų jungimasis – vienintelis kelias į išlikimą ir kokybę

Vydas Gedvilas, Facebook nuotr.Vydas Gedvilas, Facebook nuotr.

Nudžiugino žinia apie tai, kad Vilniuje įsikūręs Lietuvos edukologijos universitetas jungiasi su Kaune esančiu Vytauto Didžiojo universitetu. Seniai sakiau ir galiu pakartoti: universitetai Lietuvoje turi jungtis, nes kitaip dalies jų laukia elementarus bankrotas.

Priežastis paprasta: drastiškai sumažėjęs ir toliau mažėjantis studentų skaičius. Tai, natūralu, lemia mažesnį valstybės finansavimą, mažesnes pajamas iš studentų, tai verčia mažinti personalą, išlaidas infrastruktūros išlaikymui ir t.t.

Daugiau studentų jau nebebus – reikia su tuo susitaikyti. Studentai iš užsienio – realybė, tačiau jokia panacėja. Bent artimiausią dešimtmetį, prognozuočiau, jų skaičius jei ir augs, tai labai nežymiai. Jie netaps gelbėjimosi ratu nei vienai aukštajai mokyklai. Tik šalutiniu ir ne itin reikšmingu – nors laukiamu ir reikalingu – žmogiškųjų išteklių ir lėšų šaltiniu.

Nėra ko labai stebėtis ar piktintis. Pasakysiu atvirai – aukštosios mokyklos, įspūdis, ilgą laiką atsisakė suvokti realybę. Arba puikiai suvokė, tačiau dėl įvairių priežasčių bandė ją ignoruoti, slėpti, nepripažinti.

O realybė tokia: pagal tarptautines normas Europos Sąjungoje milijonui gyventojų tenka 4,8 aukštosios mokyklos. Lietuvoje – net 16,2. Tai ne šiaip sau, ne simbolinė, tai išties nenormali disproporcija.

Oficialiai Lietuvoje veikia daugiau nei po dvidešimt universitetų ir kolegijų, o iš viso šalyje, jei neklystu, yra 45 aukštosios mokyklos. Valstybėje, kur pagal oficialiąją statistiką nebėra net 3 mln. gyventojų. Akivaizdu, kad tiek įstaigų negali lyg niekur nieko gyvuoti toliau. Visų pirma pagal elementarius ekonomikos dėsnius.

Laužyk galvos nelaužęs – jungtis reikės. Tie, kurie to nepadarys arba pavėluos, gali sulaukti paties liūdniausio likimo.

Kalba čia, aišku, ne apie „grandus“. Ne Vilniaus universitetui, pavyzdžiui, reikia galvoti apie jungimąsi. Galvoti turi tos aukštosios mokyklos, kuriose studentų skaičius sumažėjo drastiškai, kurios vos suduria galą su galu, kurios mato ir žino, kad situacija tik blogės. Kalbu apie mažesnius universitetus, kurių įvardinti šįkart nenorėčiau. Aukštųjų mokyklų sąrašai, kaip ir studentų skaičius, yra vieša informacija, jei kam įdomu.

Svarbu tai, kad iniciatyvą turi rodyti pačios aukštosios mokyklos. Ne Vyriausybė, ne Švietimo ir mokslo ministerija turi sugalvoti, kas su kuo turėtų jungtis ir liepti tai padaryti, o patys universitetai. Pagaliau jie gi geriausiai žino, kokie potencialūs partneriai ar jungimosi variantai atneštų didžiausią naudą, tiek įstaigoms, tiek studentams.

Dar vienas svarbus dalykas – regionai. Kalbant apie universitetus juose mes negalime visko vertinti ir traktuoti vien iš varpinės sostinėje. Būtina įvertinti specifiką, poreikį, o bene labiausiai – galimas ekonomines ir socialines pasekmes tuo atveju, jei universiteto regione neliktų.

Kalbu apie Klaipėdos universitetą, apie Šiaulių universitetą. Ypač pastarajame studentų skaičiaus mažėjimas buvo išties didžiulis. Kai kas įstaigą jau suskubo nurašyti, tačiau laimei, jos vadovai ėmėsi kad ir nelengvų, nepopuliarių, skausmingų, tačiau labai reikalingų pertvarkų ir permainų. Kol kas neaišku, tačiau aš manau, jog tai duos teigiamą rezultatą.

Bet kokiu atveju pamėginkime įsivaizduoti, kas lauktų tokio miesto kaip Šauliai, jei jame staiga nebeliktų universiteto? Būtų didžiulis smūgis. Ne tik miestui, bet ir visam regionui. Tai akivaizdu. Todėl universitetas, žinoma, turi kapanotis pats, tačiau prie to pagal išgales turi prisidėti ir valstybė. Nes priešingu atveju nebepadės jokios ES lėšomis finansuojamos regioninės politikos priemonės ar projektai. Jie visi kartu paėmus vargu ar atstotų vieno universiteto gyvavimą.

Kitas dalykas – nedideli specializuoti universitetai. Tokie sėkmingai gyvuoja visame pasaulyje, tokiems regiu galimybes bei perspektyvas ir pas mus. Pavyzdys galėtų būti Lietuvos sporto universitetas, ar tokios įstaigos kaip Vilniaus dailės akademija. Pavadinimas ne toks jau ir svarbus – svarbu tai, kokios paslaugos prieinamos ir siūlomos, kokia infrastruktūra, kokie dėstytojai ar treneriai. Jei, tarkime, Lietuvos sporto universitetas turi viską, ko reikia sportininkams, jis gali ir turi dirbti toliau, nes paklausa yra ir visada bus. Ne tokia didžiulė, kaip kokiame Vilniaus universitete, bet bus. Ir nuolatos.

Reziumuojant galiu tik pasikartoti: universitetai turi jungtis. Ar bent jau burtis į klasterius. Ir, žinoma, reikia koncentruotis į sritis, kur tu esi stipriausias. Būtinos specializacijos. Nes kai kiekvienas universitetas savo programose siūlo viską iš eilės, tai signalas apie, švelniai tariant, ne pačią aukščiausią studijų kokybę. Bent jau dalyje universitetų tai tikrai.

Tokių „specialistų“ paskui niekam nereikia, jie arba emigruoja, arba gyvena iš socialinių pašalpų, jie didina bedarbystę, nekuria jokios pridėtinės vertės – ir taip mūsų visuomenės bei valstybės problemų bei sunkumų kraitis tik didėja.

Mėginkime nusimesti jį ne tada, kai jau nebeįmanoma, o tuomet, kai realiai galime imtis pokyčių ir proveržio.

 

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>